© Vilmanto Ramono nuotr. KaunoZinios.lt

Kiek žmonių Lietuvoje galėtų atsakyti į klausimą – kas yra postmodernizmas? Turbūt nedaug. Tie, kurie visiškai nežino šio žodžio reikšmės, nedaug skirtųsi nuo tų, kurie tariasi žiną. Dėl postmodernizmo apibrėžimo vis dar kyla daug ginčų visame pasaulyje ir vieningos nuomonės, kuri paaiškintų šią sąvoką, atrodo, niekada nepavyks prieiti.

Bet norint atsakyti į klausimą, ar Lietuva postmoderni valstybė, neabejotinai reikia grįžti į praeitį ir paklausti: ar Lietuva kada nors buvo moderni? Nes kaip kūdikis per dieną netampa suaugusiuoju, taip ir šalis negali peršokti per kelias epochas. Tačiau Lietuvos atveju atrodytų, kad tuomet, kai pasaulis šventė modernizmo viešpatavimo erą, mes, vargšai lietuviai, buvome giliai užmigę sovietiniu miegu ir laukdami šviesaus K. Marxo rytojaus, visiškai negalvojome, kas yra modernu – buvome užimti svarstymais apie kur kas buitiškesnius dalykus.

Todėl, ieškant atsakymo į ši klausimą, neišvengiamai tenka nukreipti žvilgsnį į literatūrą, nes svarstyklės, kuriomis kultūros tyrinėtojai dažniausiai sveria skirtingų epochų ribas ir užribius, dažniausiai nutaikomos būtent į ją, tikintis vienu šūviu nušauti viską, ką tik galima nušauti istorijoje. O mūsų šalies literatūra visais laikais garsėjo savo per kančias pagimdyta istorija.

Kai Jamesas Joyce’as su Marceliu Proust’u kūrė savo sąmonės srauto šedevrus, mūsų krašte oficialiai buvo giedami ditirambai sovietų valdžiai, ir tik po sunkiai įžvelgiama simbolika užšifruoti tekstai sunkiai sunkėsi pro akylą ir griežtą sovietinę cenzūrą. Tačiau tokiomis sąlygomis kad ir pats geriausias žodžių meistras vargu ar galėjo sukurti kažką panašaus į tuos modernizmo paminklus, kurie iki šių dienų neprarado savo granitinės formos ir konceptualios gelmės. Ir pirmiausia dėl to, kad atspindėjo ne istorinę epochą, kurią bandė „užšifruoti’’ lietuvių raštija, o žmogaus sąmonės kelią, kuriuo šis žengia į savąją Itakę ar praeities labirintus, apsigobęs visais modernybei būdingais stiliaus žaisliukais.

Be abejo, literatūros kritikai modernizmo apraiškų rastų ir Žemaitės raštuose, ir galbūt net Kristijono Donelaičio „Metuose’’, bet esminių idėjinių modernizmo apraiškų lietuvių literatūroje galima aptikti kone vieninteliame Antano Škėmos romane „Balta drobulė’’. Tik ar šis kūrinys yra atsakymas: taip, mes buvome modernūs, ar priešingai – teiginys: ne, nebuvome? Kad ir kaip mums norėtųsi atsakymo „taip’’, belieka apgailestauti, kad „Balta drobulė’’ ne tik nepridengė nuogo „ne’’, bet su visomis giliomis pagonybės tradicijomis užklojo net negimusį, o jau sudeginti pasmerktą lietuvišką modernizmą.

Mes niekada nebuvome modernūs. Ne tik savo pasaulėžiūra, tolima pasaulinės modernybės laikotarpiui, ne tik gyvenimo būdu, kurį diktavo diktatūra, ne tik savo literatūra, kurioje yra vienintelė išimtis, bet nėra taisyklių. Mes apskritai net nekėlėme modernizmo klausimo, tad visos diskusijos, kurios gali būti simuliuojamos šia tema, yra bevertės.

Bet ar tai, kad nebuvome modernūs, reiškia, kad netapome postmodernūs? O jei tapome, tai kaip buvo įmanomas toks šuolis?

Nors paprastai postmodernizmui prilipdomi vartotojų visuomenės, sumaterialėjimo ir susvetimėjimo šablonai, ir jais ryžtamasi teigti: „Taip, mes tokie kaip visas pasaulis, mes – vakarietiški!’’, tačiau su tikruoju postmodernizmu tai turi mažai ką bendra. Taigi bandant atsakyti į esminį klausimą, ar Lietuva postmoderni valstybė, pirmiausia reikėtų žvelgti ne į vartotojiškumą, kurį pasverti ir pamatuoti gali nebent Dievas, ne į šalies ekonomiką, ne į politinių jėgų išsidėstymą mūšio lauke, bet į ideologiją, kuria mes gyvename šiandien.

Kokia yra šiandieninės Lietuvos ideologija? Arba, paprasčiau sakant, kokiu Dekalogu tiki lietuviai? Ar tuo, kurį seniai seniai Dievas apreiškė Mozei, ar tuo, kurį vakarietiškas pasaulis siūlo trečiarūšėms pasaulio šalims, persisotinęs savo paties postmodernizmu?

Klasifikuoti visada sunku. Daug lengviau apsimesti, kad klasifikacija iš principo neįmanoma arba kad ji sąlygiška ir subjektyvi. Kitas kelias, kuriuo eina nūdienos kultūrologai, tai paprasčiausia kritika, kurios strėlės laidomos į visus ir viską, nesiūlant nieko daugiau, tik savo apmąstymus apie kultūrą, aišku, su tam būdingu teisuolio patosu.

Yra dar ir trečias kelias – tai bet kokios tiesos, bet kokio objektyvaus žinojimo ir apskritai viso pasaulio neigimas. Juo, atrodo, mielai žengia tie, kas atsisako bet kokios ideologijos ir pasirenka jei ne nihilistų, tai geriausiu atveju skeptikų skeptrą. „Tiesos nėra, yra tik grožis’’, – savo išmintį skleidžia ir Lietuvos nūdienos filosofijos korifėjai. Ir jei tiesos nėra, ar tiesa, kad jos nėra? Retorinis klausimas. Palikime jį neatsakytą.

Šias tris mąstymo kryptis pateikiau ne atsitiktinai. Jos visos, vienaip ar kitaip, atstovauja tam stebuklingam ir ne mažiau paslaptingam postmodernizmui, kurio šūkį „anything goes!’’ („tinka bet kas’’) pasiūlė filosofas Paulas Feyerabendas. Į „tinka bet kas’’ kategoriją galima sutalpinti daug, labai daug. Viena vertus, pats šūkis atrodo gana aiškus ir nereikalaujantis jokios gilesnės analizės, kita vertus, kai „tinka bet kas’’, pasidaro neaišku, apie ką apskritai čia kalbama.

Vėl tenka grįžti prie literatūros, kuri ne tik reprezentuoja tam tikrus kultūrinius dėsningumus, būdingus postmodernizmui, bet ir leidžia giliau pažvelgti, kas slypi po ta „anything goes!’’ kauke, kurią užsidėjo vakarietiškas pasaulis, nenorėdamas atskleisi tikrojo savo veido arba norėdamas išvengti tiesos, kad virto paprasčiausiu simuliakru. Simuliakras – tai filosofo Jeano Baudrillard’o iš Platono pasiskolintas terminas, išreiškiantis nieko bendro su tikrove neturinčia simuliaciją. Savo ruožtu simuliacija, šio filosofo žodžiais tariant, „tai apsimetimas, kad turi tai, ko neturi’’.

„Pats su savimi neturiu nieko bendra’’, – taip postmodernų žmogų taikliai apibūdino Franzas Kafka. Visos bendrybės, kurias deklaravo modernizmas, liko praeityje. Fantasmagoriški šio autoriaus „Pilies’’ ir „Proceso’’ scenarijai tapo nūdienos pasauliu, kuriame bet kokia bendrystė yra simuliacija. Kitaip sakant, jos paprasčiausiai nėra.

Tačiau norint geriau suprasti postmodernaus pasaulio dėsnius, kuriais jis remiasi, neužtenka pasakyti, kad „nieko nėra’’, reikia žvelgti į tai, ką mums siūlo visuotinė simuliacija. Tai, ką mes matome, geriausiai nusakė kitas kultūros filosofas Fredericas Jamesonas, pavadinęs šį reiškinį pastišu. Ši sąvoka, be kurios neįmanoma suprasti postmodernaus pasaulio, nusako parodiją, kuri yra nejuokinga. „Pastišas yra bejausmė parodija’’, – teigia filosofas. Ir jis yra visiškai teisus.

Tai, ką mes matome Lietuvoje, turiu galvoje humorą pačia plačiausia šio žodžio prasme, nebekelia juoko. Nesvarbu, kas tai būtų: dirbtinos reklaminės šypsenos, nepaliekančios mūsų nė minutei atsipūsti, humoro laidos su keiksmažodžiais, atviro smurto ir agresijos scenomis, naujametiniai televizijų vakarėliai, kuriuose niekam nėra linksma, bet visi juokiasi, politika, savo nelogiškumu nestebinanti net tų, kurie visada stebėjosi, ar psichiškai nesveikų dainininkų pasirodymai Eurovizijos atrankoje, kurie geriausiai reprezentuoja lietuviško pastišo kraštutinumą – tyčiojimąsi iš ligonių. Bet ir tos šypsenos, kurias vangiai išspaudžiame, – bejausmės. Viskas perdėm lėkšta ir primityvu, per daug atvirai seklu, kad galėtų sukelti euforinę juoko būseną, kurią sukelia parodija.

Štai tokioje situacijoje, kuri, atrodytų, nėra verta didesnio dėmesio, pasirodo pati giliausia postmodernizmo praraja – jo seklumas. Mes verčiami šypsotis ir gerai jaustis. Mes verčiami daug dirbti ir ilsėtis, kad dar daugiau dirbtume. Mes verčiami būti vartotojais, kurie viską ryja, – tai tik maža dalis to, ką mes privalome daryti. Mes verčiami vergauti visuotinei simuliacijai – postmodernaus pasaulio simuliacijai, pasivadinusiai „nauda’’.

Nauda, kuri skatino kurti šviesesnį pasaulį abiejose Atlanto pusėse, įkalino savo primityviame simuliakre, į kurį, dabar jau drįstu teigti, pateko ir Lietuva. Nauda – tai ne vis geresnės gyvenimo kokybės siekis.

Fantastiniai filmai, kuriuose sunaikinama žmogaus tapatybė, jau nėra fantastiniai. Vis sparčiau ir vis ryžtingiau pasaulis žengia į „bendro katilo’’ metaforą. Vis sparčiau ir mūsų maža šalis ieško prie ko pritapti ir su kuo sutapti, taip prarasdama ne tik savo šalies identitetą, bet ir vertybes, kuriomis grindė savo identitetą. Tiesa tokiame pasaulyje apverčiama ir paverčiama „neegzistuojančia’’ sąvoka. „Tinka bet kas“ tampa kategoriniu imperatyvu, kuris rodo ne kryptį, bet krypties nebuvimą. Vartojimas šiame kontekste tampa ne savo galios, savo įtakos stiprinimu, bet tik vienu iš leistinų ir galimų būdų egzistuoti.

Postmodernizmas nieko nesukūrė. Jis tik atkartoja tai, kas buvo sukurta ir negali pasiūlyti nieko daugiau už naudos didinimą. Tam tikslui pasiekti žmogus įspraudžiamas į jaunystės kulto rėmus, kurie traiško visus išeinančius už jo ribų. Bet priešingai nei visos ligšiolinės ideologijos, postmodernizmas nežino, kodėl jis siekia didesnės naudos. Jis laikosi ant savo simuliakriškos tuštumos ir netikrumo, todėl kiekvienas, permatęs šią jo kaukę, gali pasijusti toks pats tuščias.

„Kur link nuskries greitai besisukanti šio amžiaus mašina?’’ – atviras klausimas. Lietuva, norime mes to ar ne, skrieja kartu su visu pasauliu. Skrieja dideliu greičiu. Ir vienintelė išeitis, jei tokios apskritai esama, yra blaivus sąmoningumas, susidūrus su dar viena, jau nebe priešiškos valstybės, bet viso pasaulio okupacija – visuotiniu ištirpimu bendroje iliuzijoje. Vaistų, kaip nuo AIDS ar vėžio, taip ir nuo postmodernizmo, pasaulis neišrado, nes postmodernizmo virusas nėra svetimkūnis – tai mūsų pačių ląstelės, besidauginančios mumyse. Mes užkrėtėme pasaulį. Ar pagydysime?

Rekomenduojame

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: