Neseniai politologas Kęstutis K. Girnius komentare „Konservatoriai – vilties partija?!“ pateikė visą šūsnį minčių, kurios galėtų ir turėtų tapti paskata veikti ne tik dešiniesiems, bet ir kairiesiems. Neperpasakodamas šio straipsnio turinio bandysiu nubrėžti pagrindinius kairiųjų veiklos vektorius, siekiant atgauti Lietuvos žmonių pasitikėjimą (rašydamas „kairieji“ pirmiausiai mintyje turiu Lietuvos socialdemokratų partiją, nes tai bene organizuočiausia, mažiausiai populizmui pasiduodanti politinė jėga).
Pradėkime nuo klausimo: kokia dabar situacija valstybėje?
Nepasitikėjimas valdžios institucijomis beveik pasiekė ribą, kai nebepasitikima ir valstybe. Būtų nesąžininga populistiškai teigti, kad tai tik konservatorių „nuopelnas“. Negalima nuvertinti dabartinės Vyriausybės darbų bandant stabilizuoti ekonominę padėtį. Tačiau nevalia praleisti pro akis faktą, kad konservatoriai, net savo pavadinime deklaruojantys esą ir krikščionys demokratai, iš principo pamiršo apie krikdemiškąją teisingumo sampratą. Sunku pasakyti dėl ko, tačiau dešiniųjų politika jau senokai primena ne teisingesnės, bet buhalterinio balanso siekiančios valstybės kūrimą. Tuo tarpu piliečiams reikia ne buhalterinių ataskaitų, bet socialinio teisingumo. Tai kairiųjų galimybė.
Politikoje sunkmetis visais laikais buvo, ir iki šiol yra, partijų bandymas pasinaudoti kairiosios pakraipos politinių jėgų retorika. Socialinio dialogo skatinimas, lygybės siekis ir pagalba ekonomiškai pažeidžiamiems visuomenės sluoksniams tampa veiklos, ar bent viešo kalbėjimo, pagrindu siekiant rinkėjų prielankumo artėjant rinkimams. Būtent tai, kažkodėl visiškai pamiršę savo gretose tarpstančius krikščionis demokratus, ir daro dešiniųjų Vyriausybė. Skamba paradoksaliai, tačiau viešumoje jie yra labiau socialdemokratiški, nei krikdemiški.
Bene didžiausia netolimos politinės ateities intriga: ar atsiras politinė jėga valstybėje, kuri pasinaudos krikdemiškosios retorikos privalumais? Kairieji šia naujiena neapsidžiaugtų, nes Lietuvos rinkėjams tai galėtų tapti teisingesnės valstybės siekio alternatyva. Stiprūs konkurentai, kaip žinia, nelabai džiugina.
Minėtame straipsnyje K. Girnius kalba apie optimizmo ir vilties „įpūtimą“ dešiniosios politinės minties rėmuose. Nelabai tikiu, kad nepakeitę lyderių konservatoriai tai sugebės padaryti, todėl tai traktuoju kaip dar vieną neišnaudotą galimybę kairiesiems.
Manau, kad įveikti nepasitikėjimą valstybe šiuo metu galima tik trimis būdais: viešumoje stiprinant socdemiškąją ir/arba krikdemiškąją retoriką (ir veiklą) arba, neduok Dieve, eilinį sykį griūnant veidu į populizmą. Tik tai bus trumpalaikė išeitis.
Tomas Juraitis
