„Gerbiami Lietuvos Vadovai, Seimo nariai ir šio posėdžio dalyviai!
Prieš kelias dienas važiuodamas automobiliu klausiausi Marijos radijo. Žmonės be paliovos skambino į radijo studiją ir prašė maldos dėl sveikatos, dėl pasisekimo vaikams ir t.t. Viena moteris prašė pasimelsti, kad Dievas laimintų Prezidentę, Premjerą ir Seimo pirmininkę. Akyse tapo šviesiau, kai šiandien tarp daugelio skundų išgirsti gera linkintį balsą, linkintį Dievo palaimos ir Švč. M. Marijos globos svarbiausiems Lietuvos vadovams.
Šis skambutis perkėlė mane į aną sausio 13 – ąją prieš devyniolika metų, kai tūkstantinė minia apjuosusi Aukščiausios Tarybos rūmus su didele įtampa laukė Omono tankų. Tas laukimas tiesiog spengė ausyse. Žmonės kalbėjo rožinį ir meldė Dievo globos Lietuvai šią sunkią valandą. Kažkas vis ragino, kad reikėtų greičiau aukoti Mišias. Pirmą ir, tikriausiai, paskutinį kartą aukojau Mišias prie atdaro šių rūmų lango. Ačiū Dievui, tankai neatvažiavo. Ačiū Dievui, kad prie šių rūmų buvę žmonės mokėjo melstis ir meldėsi. Tomis dienomis stovėti prie Aukščiausios Tarybos rūmų, kaip ir prie televizijos bokšto, reikėjo drąsos ir maldos parama buvo neįkainuojama. Jeigu nebūtų buvę tų besimeldžiančių žmonių, šiais metais, nežinia, ar mes, kalbėtume apie Lietuvos Nepriklausomybės 20 – ties metų jubiliejų.
Šiandien lietuviai kitokie, nei prieš devyniolika metų. Vieni jaučiasi drąsesni ir saugesni nei anuometinės blokados mėnesiais, kiti – pikti ir nusivylę. Nelengva išrašyti receptą, ko reikia, kad dabarties išbandymų akivaizdoje būtume ištvermingi, drąsūs ir viltingi? Kas galėtų suvienyti Lietuvos žmones ir tarsi magnetas trauktų prie tėvų žemės visus, norinčius šiandien išsivaikščioti?
Lietuviui visuomet buvo labai svarbus Vyties simbolis. Jis primindavo kovas už laisvę, kai istorijos audros grasino mus pražudyti. Primindavo ne tik Žalgirį, bet ir aštuonioliktųjų metų savanorius, ir pokario partizanus ir sausio 13 – osios gynėjus. Tačiau mes girdime: „Pasidėkite jūs sau Vytį,- mes krauname lagaminus ir važiuojame laimės ieškoti svetur“.
Sausio 13 – oji primena, kad šalia Vyties turi būti kitas lietuviškai sąmonei artimas simbolis –Rūpintojėlis. Kai lankiausi Permėje, mačiau kelis Rūpintojėlius, nežinia kokiu būdu patekusius į šio miesto muziejų, Kažkas aiškino, kad Permė nuo caro laikų buvo tremties vieta ir, tikriausiai, tremtiniai atsiveždavo ar pasigamindavo šiuos jiems brangius simbolius. Rusai juos vadina skorbjaščij Christos – kenčiantis Kristus.
Jeigu lietuvio sąmonėje šalia Vyties nebūtų stovėjęs Rūpintojėlis, tikriausiai, nebūtų buvę knygnešių, nepriklausomybės savanorių, partizanų, Sausio 13 – osios gynėjų. Juos palaikė tikėjimas, kad Dievas be kokiuose išmėginimuose neapleis Lietuvos. Su šiuo tikėjimu žmonės stovėjo visose mūsų laisvės kovose, pakėlė dideles negandas ir nenusivylė. Labai liūdna, kai mūsų dienomis šis brangus simbolis, kaip ir kiti sakralūs ženklai kartais negerbiami, net išniekinami. Kas Lietuvoje galėtų apginti šiuos šventus ženklus?
Sausio 13 – oji mums visada primins, kad juodžiausiomis Lietuvai valandomis stovėjo laisvės sargyboje žmonės, kurie tikėjo į Dievą ir mokėjo melstis. O gal, būdami Europos Sąjungoje, šitai užmiršime? Neseniai turėjau, prisipažinsiu, liūdną išgyvenimą. Baigiantis metams vienas dienraštis aprašė, kaip šios vyriausybės ministras pakliuvo į neaiškios reputacijos klubą ir tenai, tik įsivaizduokite, meldėsi, o gal net aptarinėjo valstybinės svarbos reikalus. Vienas seimo narys tą klubą sulygino su Ošo meditacijos centru, į kurį kažkada buvo pakliuvę keli seimo nariai. Kitas seimo narys žurnalistams teisinosi ir tvirtino išsiaiškinsiąs, kur gi pateko tas mūsų ministras. Iš tikrųjų, interneto laikais labai lengva išsiaiškinti, kas gi yra ta „Opus Dei‘ prelatūra. Ačiū Dievui, kad Lietuvoje yra ministrų, kurie meldžiasi, gal net eina išpažinties. Opus Dei – tai ne Merkinės piramidė ar Ošo meditacijos centras, bet Katalikų Bažnyčios institucija, tolygi bet kuriai vyskupijai. Jeigu ministras padarė klaidą apsilankęs Opus Dei maldos renginyje, tuomet gal klaida ir arkivyskupą šiandien pakviesti į Seimą. Gal klaida melstis, kad Dievas laimintų Prezidentę, Seimą ir Vyriausybę.
Aš lenkiuosi prieš kiekvieną lietuvį, ypač valdžios vyrą ir moterį, kurie turi drąsos nesilankstyti pagal vėjo kryptis iš Rytų ar Vakarų, kurie išlaiko pagarbą mūsų tautos simboliams ir puoselėja vertybes, be kurių mes uždustume, sunyktume, išsivaikščiotume.
Baigdamas norėčiau dorų Lietuvos žmonių vardu kai ko paprašyti. Tautos išrinktieji vyrai ir moterys, kur jūs meldžiatės ar nesimeldžiate, tai jūsų sąžinės reikalas, kur niekas neturėtų kištis, tačiau ar jūsų priimami įstatymai saugos ir gins Lietuvą bei jos žmones, tai jau visų lietuvių reikalas. Gelbėkite Lietuvos kaimą, ypač jaunimą, kad jis nepaskęstų alkoholyje. Kelia nerimą, kai lengva ranka uždegama žalia šviesa Lietuvą žudančiam alkoholiui; pastarosiomis dienomis kelia nerimą lobistinės pastangos įtikinti Seimą, kad Lietuvos kaimą išgelbės naminės fabrikėliai. Lietuvai reikia kitokių gelbėtojų.
Ačiū už dėmesį!“
