Myliu jos laukus, klonius ir kelius, kurie per juos driekiasi.

Ne, ne todėl, kad čia reikia mokėti didžiausią Europos sajungoje akcizą už kurą. Ne todėl, kad mūsų kelininkams metai po metų žiema ateina netikėtai, o sniegas pradedamas valyti ne anksčiau, nei pats savaime pradeda tirpti. Ne todėl, kad duobės atsiranda po žiemos, bet lopyti pradedamos tik vėlyvą rudenį. Gerai jei rudenį, dažniau tiesiog pastatomas kelio ženklas “duobės”. Ne todėl, kad visi šuliniai gatvėse įrengti dešimčia centimetrų per aukštai arba penkiolika centimetrų per žemai, todėl manevruodamas tarp tų duobių ir kauburių rizikuoji sukelti avariją. Ne todėl, kad norint persirikiuoti, parodžius posūkio signalą kita eile važiuojantis tyčia padidina greitį, kad tau tai nepavyktų. Ne todėl, kad mano kieme geriausiose vietose stovi ir jau keleri metai niekur nejuda penketas “grabų” ir nėra jokių būdų imtis prieš juos sankcijų.

Tuo tarpu kasdien važinėjantys priversti statyti mašinas ant šaligatvių ar žolės. Visų blogiausia tai, kad mano kaimynai perdėtai kultūringi ir niekam nešauna į galvą pradurti ratą ar išdaužti stiklą kuriam grabui. Myliu šią šalį ne todėl, kad mūsų policija stabdo mus ant tiltų, viadukų, tuneliuose ir greitkeliuose. Ir jei neranda prie ko prikibti, bando išrašyti baudą už sustojimą neleistinoje vietoje ir avarinės situacijos sudarymą (jei nesustosi, garantuotai gausi baudą už nepaklusimą pareigūnams). Ne todėl, kad tiesioje plento atkarpoje, vidury laukų, kur nėra nei sankryžos, nei užuominos į galimas kliūtis, stovi greičio apribojimo iki 50 km/h ženklas*. Nes prieš trisdešimt metų šalia plento buvo troba, kurioje gyvenantis šlubas kolūkio pirmininko svainis dukart per parą klibinkščiuodamas gindavo karvę į kitoje plento pusėje ęsančią ganyklą. Ir net ne todėl, kad pėstieji užsirišti bato raištelio sustoja tik viduryje perėjos ir tik pamatę, kad bent penki automobiliai laukia, kada maloningasis ponas teiksis pasiekti kitą gatvės pusę. Ne todėl, kad pilantis kurą kolonėlėje keturis kart iš dešimties vietoj penkiasdešimt litrų tau įpils tik keturiasdešimt penkis.

Aš myliu automobilius ir labai mėgstu vairuoti. Kas kitam yra vargo būtinybė, man yra malonumas. Ir dar aš mėgstu keliauti. Keliauti po gimtają Lietuvą automobiliu. Net pripažinsiu, kad keliai Skandinavijoje siauresni, o Lenkijoje keliai – tai tik oficialus titulas, nieko bendro su “transporto arterijom” tie kliūčių ruožai neturi. Bet ne dėl aprašytų dalykų myliu Lietuvą. Turiu tam ir geresnių, ir net labai asmeniškų priežasčių…

P. S. Laukite tęsinio :)

* Kartais ir iki 30 km/h.

Originalus įrašas tinklaraštyje Florian

Šis tekstas publikuotas bendradarbiaujant su Sauliumi F. Ivinskiu.

 

Sponsored video

Taip pat skaitykite: