Charles R. Cross „Sunkiau nei dangus: Kurto Cobaino biografija“
Kad viskas nuo pradžių būtų aišku, pasakysiu: optimistai gali užsikrušti ir neskaityti šios recenzijos. Nieko džiugaus aš nepasakysiu. Net galvojau, kaip pradėti, ar vokiškai pervadintu „Tai aš, Edička“ variantu „Fuck off, America“, ar ulbekišku „Against the World, Against Life“. Nors iš esmės abu variantai tinka.
Kurto Cobaino legenda (ir tikriausiai gyvenimas) susidėjo būtent iš tokio algoritmo: velniop Ameriką, velniop pasaulį, velniop gyvenimą. Kai paauglys pareiškia, kad taps superžvaigžde ir nusižudys, nieko gero nelauk, arba priešingai – lauk, kad taip ir bus.
Visiems svajonėse paskendusiems kvailiams ši knyga piešia kiek kitokią nei televizoriaus ekranuose Ameriką. Piešia vien juoda-pilka spalvomis. Mane tiesiog pykino tai, ką apie Ameriką sužinojau iš šios knygos. Kažkokia išsigimėlių šalis.
K. Cobainas (taikliai aprašytas ir romane „Prozaco karta“) užaugo paprastame (ar įprastame?) Amerikos miestelyje. Eilinėje šeimoje. Eilinėje aplinkoje. Eilinėje Amerikoje. Tikroje Amerikoje. Mažas ir guvus vaikas buvo gydomas nuo „hyperaktyvumo“, kurį sugalvojo JAV korporacijos, kad užsidirbtų milijardus dolerių, sužalodamos pusę Vakarų pasaulio vaikų. Tegul jie būna prakeikti. Johnas Virapenas jau aprašė tai knygoje „Šalutinis poveikis: mirtis“.
Nirvanos ir K. Cobaino fenomenas gimė ne iš dainų (bent man patinka tik „Smells like Teen Spirit“ ir „You know you‘re right“), o iš nesumeluotos tiesos apie Ameriką. Taigi, negaiškim laiko lyriniams iškrypimams ir pradėkim piešti (K. Cobainas labai mėgo piešti) tikrą Amerikos vaizdzelį pro vieno išsišokėlio menininko gyvenimą.
Žodis „suknista“ netinka apibūdinti mūsų herojaus šeimai. Tai buvo blogiau, tai buvo tradicinė šeima: du žmonės nusprendė gyventi kartu, kad sumautų vienas kito gyvenimą. Ir jiems tai pavyko. Visa šeima – tikrų tikriausias košmaras. Ne, čia nėra dramos, tragedijos. Tiesiog žmonės prisidaro vaikų, tada išsiskiria ir vaikai tampa nereikalingi. Valkataukit, gyvenkit laiptinėse, eikit velniop, pradėkit dar visai jauni ryti LSD, rūkyti žolę, gerti. Šeima buvo antra K. Cobaino nelaimė po gydymo „Ritalinu“. Šios knygos autorius netgi linkęs manyti, kad būtent šeimos griūtis ir sumovė visą būsimos superžvaigždės gyvenimą. Sigmundas Freudas turbūt su tuo sutiktų.
Griuvo šeima, griuvo ir gyvenimas. Mokykla – velniop. Pasiėmęs gitarą mūsų laikų herojus valkatauja ir kuria dainas, rašo šizofreniškus dienoraščius, piešia, šalinasi žmonių, yra nelaimingiausias žmogus pasaulyje (kaip kažkada sakė George‘as Bataille‘as).
Šis biografijos tarpsnis – nors ir neįdomus, bet pats svarbiausias, nes visa, kas įvyko vėliau, buvo tik pasekmė tos nevilties, tos amerikietiškos vėmalionės, sukūrusios K. Cobainą.
Jis visą gyvenimą bėgs nuo žmonių, vartos narkotikus, bandys kurti, bandys vaidinti žvaigždę, bandys mylėti, bandys ir bandys, bet jaus, kad viskas sumauta, viskas jau seniai prarasta, aplink – tik griuvėsiai, kaip po „Nepriklausomybės dienos“. Tai kaip čia su terminu „Prarasta karta“? Jis nesensta.
Nevyniojant šūdo į tualetinį popierių, pirmiausia ir reikia pasakyti būtent tai – K. Cobainas neturėjo vaikystės. Nebent valkatavimas priskiriamas prie vaikystės egzistencialo.
Nereikalingas ir nelabai mėgstamas paauglys neturi nieko, tik gitarą, todėl natūralu, kad prie jos praleidžia didžiąją laiko dalį, bando kurti ir tai galima laikyti pradžia to, kas nutiks vėliau.
Gerai, praleidžiam neesminius dalykus. Vėliau ateis pasaulinė šlovė. Heroinas. Courtney Love. Savižudybė.
Biografas laužo galvą: kas nutiko K. Cobainui? Kodėl šlovės viršūnėje jis nusišovė? Gal čia kaltas skrandžio skausmas? Nesugebėjimas mėgautis? Depresija? Bet atidžiau pažvelkime į „Smells Like Teen Spirit“ – ką mes ten matom? Tiek daina, tiek vaizdo klipas, tarsi himnas nevilčiai, nereikalingumui, nenaudingumui. Viskas, kas ten sakoma, – šiknon šitą pasaulį, čia žmonėms nereikia vieniems kitų, čia beprasmybė, beprasmiai tauškalai, laiko švaistymas, tuštuma, neviltis, skausmas.
Tokia buvo K. Cobaino Amerika. Bet ar tik jo vieno? Ir ar tik Amerika? Kur sutrūkinėjo žmonių santykiai, kad viskas sugriuvo ir atsirado frazė „Čia tavo problema“? Nereikia dėl visko kaltinti kapitalizmo, bet pažiūrėkim, kas nutiko, kai neliko jokių moralinių varžtų – žmonės susvetimėjo. Tik nereikia čia manęs kaltinti marksizmu.
K. Cobainas buvo mylimas lyg Dievas. Jis turėjo pinigų, žmoną, dukrą, milžinišką populiarumą. Ir jis nebuvo psichas. Tiesiog jis atspindėjo – nes turėjo galimybes, kurių kiti neturi, – tai, kas nutiko su žmonių santykiais.
Ši biografija – slegiantis ir skaudus tekstas. Parašyta labai profesionaliai. Bet ji neviltinga ir aš nerandu geresnio žodžio. Nuo pirmo iki paskutinio puslapio šviečiasi NEVILTIS.
K. Cobainas nesugebėjo užmegzti santykių net su savo žmona. Jis visada buvo vienas savo pasaulyje, savo heroino nirvanoje, savo nevilties šachtoje, savo tuštumos kalėjime, savo vienutėje, kur jam trūko oro.
Jis rėkė apie tai, jis dėl to ir išgarsėjo. Dainos „You know you‘re right“ priedainį sudaro vienintelis žodis „skausmas“. Ir tai, man atrodo, viską pasako. Vaidink intelektualą, ar idiotą – niekas nepasikeis. Skausmas liks toks pats.
Mūsų herojus neabejotinai buvo genijus, bet būtent dėl to ir jautė skausmą – nes matė, kokia beprasmybė aplink. Ir Amerikoje, ir likusiame pasaulyje. Nekvaršinkim galvos, kas dėl to kaltas, nes dar pradės skaudėt ir galvą, ne tik sielą. Nes aplink tiek šūdo, kad galima jame ir paskęsti.
„Sunkiau nei dangus“ – sunkiau nei plyta per galvą, nes kerta visa jėga tiesiai į paširdžius. Juk taip, taip, taip, K. Cobainas išsikalinėjo tik dėl to, kad jautėsi nereikalingas ir nenaudingas. Jautėsi nevykėliu. Jautė, kad nėra už ko užsikabinti. Skendo. Duso. Rėkė. Bet niekas negirdėjo. Skausmas. Tai tikrai sunkiau nei žemė ir dangus. Už ko užsikabinti, jei net menas nepadeda? Už dozės ir šautuvo.
