Kai nuo gegužės 19 – osios Kauno erdves pradėjo budinti Hansa žadintuvas, o tuo metu gatvėse ir stotelėse siautėję žmonės „Žalgirio“ pergale vertė džiaugtis likusią aplinkinių mažumą, paskendusią bailioje nuostaboje, renginių futurizme nerimstantį Kauną vėl ištiko Tarptautinis chorų festivalis – konkursas „Kaunas Cantat 2011“.
„Kaunas Cantat“ organizuojami chorinės muzikos pasirodymai skamba kelis kartus per metus, į Kauną pritraukia įvairių chorų ir ansamblių iš Lietuvos miestų, kaimyninių šalių ir tolimesnių valstybių, skatina chorų tobulėjimą, dirgina ambicijas ir, žinoma, kelia kolektyvų tarpusavio konkurenciją. Pastarasis požymis pačią „Kaunas Cantat“ organizaciją sodina į pirmąsias festivalių ložes ir, jeigu sau keliamų reikalvimų kartelė nesumažės, renginių vykdymo tempai nesulėtės, produktyvumas neišblės, „Kaunas Cantat“ taps vienu sėkmingiausiu rimtosios muzikos žingsnių Lietuvos kultūroje.
Šį pavasarį festivalis laikėsi analogiškos struktūros, kaip ir vykęs šių metų žiemą: kolektyvai dainavo konkursinėje festivalio dalyje, iliustravo sekmadienio šv. Mišias Pažaislyje, koncertavo kitose miesto bažnyčiose ir (ne)kantriai laukė Grand Prix apdovanojimo, kuris nuskambėjo saulėtoje lauko scenoje, įrengtoje prie Kauno pilies. Tiesa, šis festivalis, bendradarbiaudamas su Kaunas Hansa 2011 dienomis, buvo gerokai įvairesnis ir gaivesnis: baigiamąjį „Kaunas Cantat 2011“ koncertą girdėjome įdauboje prie Kauno pilies įrengtoje scenoje, o kelis vidurnakčius iš eilės „Cantus Noktiurnus“ chorinė muzika skambėjo keliose Kauno bažnyčiose, pilnose nakties muzikos gerbėjų. Tiesa, tędamas draugišką bendradarbiavimą su miesto šventėmis, „Kaunas Cantat 2012“ ir kitais metais žada rodytis lauko erdvėse, taip prisidėdamas prie guvesnio ir spalvingesnio miesto veido. Muzikos paradą sekė vyriška žiuri – dirigentas, kompozitorius, choro „Jauna muzika“ meno vadovas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos lauretas Vaclovas Augustinas, kamerinio choro „Aidija“ meno vadovas ir dirigentas Romualdas Gražinis, Kretingos rajono kultūros centro direktorius, Šiaulių choro „Polifonija“ vadovas bei dirigentas Tomas Ambrozaitis ir Rolandas Daugėla, kamerinio choro „Cantate Domino“ dirigentas bei „Kaunas Cantat“ meno vadovas. Profesorius ir Kauno valstybinio choro meno vadovas bei vyriausiasis dirigentas Petras Bingelis šįkart buvo pakviestas į komisijos pirmininko vietą.
Kaip ir visuose konkursuose, taip ir šiame – būta ir sidabro, ir aukso, ir popieriaus rėmeliuose. Grand Prix diplomo. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos mišrus choras „NERIS“ greta gauto sidabro jau galėtų pretenduoti į pastoviausio „Kaunas Cantat“ dalyvio nominaciją. Choro meno vadovas Tomas Lapinskas uoliai ugdo choristus – tai akivaizdu per kiekvieną jų pasirodymą – sulig kiekvienu koncertu pasirenkami vis sudėtingesni kūriniai, o geras choristų pasirengimas leidžia jiems bandyti savaip interpretuoti ir pateikti atliekamą muziką. Tai – svarus profesionalumo požymis. Latvija nebekelia klaustukų, nes koks kolektyvas beatvyktų iš Latvijos, klausytojus pamalonina akivaizdžiu pasiruošimu ir profesionaliu kūrinių atlikimu.
Šiame festivalyje puikiai pasirodė kamerinis choras „RĀTE“ iš Kuldygos, pasižymėjęs, ko gero, intensyviausia dinamika ir stipriausiu Forte iš visų dalyvavusių kolektyvų. Taip pat – Liepojos Emilio Melngailio merginų choras, kurį plačiau aptarsime šiek tiek vėliau. Chorai iš Lenkijos pulsuoja visai kitokiu charakteriu nei subtilieji latviai. Štai jie nustebina ryškia apranga arba karališkai vėluoja į pasirodymą, tačiau nepaisant minimalių nesklandumų, patenka į laureatų gretas. Šiame konkurse greta bažnytinės muzikos lenkų kolektyvai atliko nemažai lenkų kompozitorių kūrinių. Katalikų teologijos fakulteto Didžioji aula, matyt, seniai girdėjo tokį raiškų lenkų kalba atliekamą dainavimą.
Moterų mėgėjų ansamblis „Neringa“, atvykęs iš Sankt Peterburgo, pasirinko liaudies dainų kategoriją ir atsivežė jų visą krūvą: atliko lietuvių, prancūzų, vokiečių, ukrainiečių ir rusų liaudies dainas. Dainininkių liaudiška apranga neaišku, kokiai šaliai atstovavo. Šiuo atveju, matyt, pasitarnavo bendratautinio kostiumo įvaizdis. Atlikėjos demonstravo brandaus tyrumo kupinus veidus, mielas šypsenas ir vaidybinius – žaidybinius intarpus paskutinėse rusų liaudies dainose. Kai kada atrodė, kad netgi Tomas Akvinietis, nutapytas dižiajame aulos paveiksle, tuoj ims ir nusišypsos… Tai, kad šis ansamblis pasirodė pačiame konkurso programos viduryje, pasiteisino – „Neringa“ tarsi nukėlė į „Duokim garo!“ studiją, kurios paruošta programa atstojo templų pasivaikščiojimą pastato koridoriais pertraukos metu.
Liaudies dainų kategorijoje „Neringai“ draugiją sudarė Vilniaus muzikos mokyklos „Lyra“ solinio ir chorinio dainavimo skyriaus jaunučių choras. Į sceną prigūžėjo urmas mažų mergaičių ir vos keli berniukai. Aula nušvito ne tik geltonais vaikų kostiumais, bet ir skalsiais, skaidriais balsais, tolygiu ir gana švariu skambesiu bei žaismingu instrumentiniu akompanimentu.
Auksą laimėjusios kamerinio merginų choro „Veni gaudere“ iš Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto atlikėjos padainavo labai gerai – tvarkingai, švariai, lygiai. Tik kodėl taip nedrąsiai ir kukliai? Gal būtent dėl to šiek tiek nukentėjo artikuliacija ir aiškus teksto išdainavimas.
Na, o Grand Prix, tiesa, ne šimtabalis, bet visgi aukščiausias – nukeliaus į Latviją, į Liepojos Emilio Melngailio merginų choro rankas. Stabilų, apgalvotą merginų pasirodymą tvirtai uždarė stiprus visuotinis atlikėjų treptelėjimas paskutiniame kūrinyje, kuris, greičiausiai, nebūtų nuskambėjęs taip užtikrintai, jeigu ne svari koncertinė ir konkursinė šio ansamblio patirtis, nemažas laimėjimų kraitis ir tikrai profesionalus pasirengimas.
Šis pavasario „Kaunas Cantat 2011“ iš tiesų pasirodė kitoks – įvairesnis, gyvesnis, žaismingesnis, galima sakyti – pavasariškas. Ryškumo koncertams suteikė ir nauji, iki šiol nematyti kolektyvai, nacionalinių kompozitorių kūriniai, ir išsiplėtęs žanrinis spektras. Kita vertus, puikus sprendimas „Kaunas Cantat“ pasirodymus iškelti į lauko viešąsias erdves, manau, pasiteisino ir ateityje pritrauks dar daugiau chorinės muzikos klausytojų.
Rasa Biveinytė
