© Wikimedia Commons archyvo nuotr.

Gerai žinoma Frydricho Nietzsche‘s frazė – Dievas mirė! – neturėtų mūsų klaidinti savo išoriniu paprastumu: po ja nesislepia faktas, jog kas nors sunaikino fantaziją apie Dievą arba kad mirė pati religija.

Nereikėtų jos suprasti ir kaip katalikų Bažnyčios sunykimo fakto, greičiau ji sako kur kas svarbesnį dalyką: mirė pats tikėjimas, kad Dievas vis dar gyvas, kad jis, kaip toks, yra įmanomas. Kitaip sakant, suabejota pamatine tikėjimo aksioma: kad jo niekaip neįmanoma patirti. Savo ruožtu Dievo mirtis buvo patiriamas dalykas, kurį geriausiai išreiškė XIX amžiaus nusivylimas ir neviltis. Dievas yra gyvas, kai žmonės viliasi (štai kodėl viltį Nietzsche laikė pačiu didžiausiu blogiu), kai jie nėra tikri dėl ateities, kai dabartyje neegzistuoja joks Dievą nusakantis jausmas, išskyrus projekcijas į ateitį, ir tuo pačiu nėra jo neigimo „dabarties patirtyje“.

Paradoksalu, bet tikėjimas visuomet yra gyvas tik nerealios fantazijos pagalba. Fantazijos apie tai, ko negali patikrintini, kurios išsipildymas niekada neįvyko, kuri dar tik išsipildys ateityje. Pačia banaliausia prasme – bet koks tikėjimas yra fantazija apie tai, ko dar nebuvo ir ko vis dar nėra. Kiekvienas tikėjimas yra utopija, kurią sugriauna nusivylimas per ilgai užsitęsusia jos įžanga į pasirodymą. Dievo mirtis yra momentas, kai prarandama paskutinė iliuzija, kad Dievas apsireikš – ir trumpam atsiveria praraja, „atvira“ situacija, kurioje dar nespėjo pasirodyti jokia ideologija. Vėliau tuščią vietą užima nauja viltis, miręs Dievas pakeičiamas nauju ir amžinasis ratas sukasi toliau. Vilties perkainavimas yra metas, kuomet mes turime progą parodyti savo valią galiai.

Štai dėl ko verta prisiminti nacizmo gimimą, Šaltojo karo pabaigą, Rugsėjo 11 – ąją ir 2008 – aisiais prasidėjusią ekonominę krizę: tai buvo istorinio lūžio taškai, kurie įsteigė demokratiją, liberaliųjų kapitalizmą ir tuo pačiu – paneigė juos, bet neturėjo kuo pakeisti, todėl paliko leisgyvius. Arba, kitaip sakant, kol žmonių nusivylimas nepasiekė kritinės perviršio ribos, net miręs Dievas gali būti šlovinamas, kol visiškai supus. Istorija visada kartojasi, šiek tiek pakeitus Karlo Marxo mintį: pirma kaip farsas, vėliau kaip tragedija. Dažniausiai visi pasikeitimų tikimybę laiko neįtikėtina ir tiki, kad ji negalima, kol įsitikina, kad šias viltis sugriovė staigus tikrovės įsiveržimas ir jos realpolitic materializavimasis: kiekvienas tikėjimas pasmerktas žlugti, štai kodėl tik tai, kuo tikima, ir nuvilia. Doxa (nuomonė) nesukėlė nė vieno pasaulinio karo, nė vieno rimto ginčo. Jei visi reikštų tik savo nuomones, gyventume rojuje (ir dėl to nereikėtų viltis patekti į rojų anapus). Bet kadangi mūsų realybė grįsta fanatizmu, mes dažniausiai gyvename pačiame tikriausiame fanatikų pragare. Kuo mažiau žinojimo – tuo daugiau tikėjimo. Dievui nereikia kuo nors tikėti, nes jis viską žino: paradoksalu, bet žmogus tiki tuo, kuris niekuo netiki, t.y. žmogus tiki ateistu, skelbiančiu, kad jis yra tas, kuris neigia ateizmą.

Kalbant apie ES, jos mirtis nėra dalykas, kuriuo niekas netikėtų, bet problema čia kita: žmonės, trokštantys ES mirties, iki šiol negali pasakyti, kas liks toje vietoje, kur žiojės milžiniška praraja. Ar ES pakeis radikalus nacionalizmas? Ar mes dar kartą turėsime išgyventi kažką panašaus į II pasaulinį karą? Šis nežinojimas (ar neužtikrintumas) tolina jau pasmerktos sistemos paskutinio teismo dieną, bet tolina ją vis didindamas nusivylimą. Nes kuo ilgiau delsi išnešti lavoną, tuo labiau jis ima dvokti. Nedarbas auga, emigrantų problemos darosi vis grėsmingesnės, Kinija ima diktuoti savo sąlygas ir aiškiai perspėja, kad nesiskaitys su ES kaprizais, pamišėlių valdoma Rusija apskritai yra neprognozuojama ir bet kada gali smogti ekonominėmis sankcijomis. Akivaizdu, kad senasis žemynas, ilgą laiką dalijęs pasaulį, dabar pats tapo mažu pyrago gabalėliu – ir to nematyti neįmanoma. Bet nuo ko pradėti permainas? Ar gali Europos šalys kovoti su visu pasauliu be ES? „Pradėti iš pradžių“ kvietęs Vladimiras Leninas nė nenumanė, kad revoliucinė jo kvietimo logika puikiausiai tinka ne tik revoliucijai, bet ir sugrįžimui į praeitį. Kiekvieną kartą prieš senojo Dievo mirtį, reikėtų gerai pagalvoti, kas mūsų laukia, nes farsas netrunka virsti tragedija. Sugriauti ES nesunku, nes ja paprasčiausiai niekas nebetiki. Ji jau yra lavonas, kurio niekas neužkasa, kad neapnuogintų dar baisesnės tiesos: negimė jokia geresnė idėja, vadinasi, mes priversti kęsti ES smarvę, idant nepatektume į sociopolitinį chaosą. Prarastos iliuzijos skaudžiai smogė Europai: nubaudė už ekonominės naudos siekį, emigrantai kai kuriose šalyse (JK, Vokietijoje, Prancūzijoje) ima vis garsiau reikalauti savo teisių, tarsi grasindami, kad tuoj perims tų šalių kontrolę, nacionalizmas auga, trintis tarp šalių stiprėja… Visi laukia, kada įsižiebs kibirkštis ir šitas muilo burbulas sprogs. Ir tuo pačiu – niekas nenori būti atsakingas už šį sprogimą.

Po Berlyno sienos griuvimo Europa laukė visuotinio demokratijos ir kapitalizmo įsitvirtinimo, visuotinės gerovės ir šis tikslas buvo puikus – tik jo negalėjo užtikrinti esamos priemonės. Dabar jau niekas nesigilins ką apie demokratiją rašė Platonas ar Aristotelis: pragmatiškame ir banaliame šiandienos pasaulyje kiekviena problema pateikiama kaip „mažas“ netikslumas, kuris tik įrodo visos sistemos „kokybę“. Kokia ta kokybė – retai klausiama. Kritikai, kurie neretai save vadina kairiaisiais, įsivelia į kvailą ginčą dėl „kapitalizmo sisteminio blogio“. Deja, jokio „įgimto“ blogio kapitalizme nėra (reikėtų atidžiau skaityti Karlą Marxą). Blogai yra tai, kad pasiekęs „ekonominės gerovės lubas“ kapitalizmas ima pats save naikinti: štai kam reikalinga humanitarinė pagalba. Ji nieko negelbsti, ji tik padeda išmesti perviršį, sukurdama iliuziją apie tai, kaip daug užsidirbę žmonės geba suprasti Kitą. Juk nesunku paaukoti net ir penkiasdešimt milijardų, kai dar tiek pat pasilieki. Dabarties katastrofa yra ta, kad jau nereikia stengtis dėl dar didesnės ekonominės gerovės, nes neužtenka laiko net pirkti ir vis keisti tą patį išmanųjį telefoną į vis daugiau funkcijų turintį naujesnį. Tuomet, žinoma, kai nėra kur dėti pinigų, didėja pašalpos, remiami emigrantai ir t.t. Bet kur tai atveda – tiesiai į augantį nedarbą, didėjančią imigraciją ir paaiškėja, kad viskas nuo to tik blogėja: darbininkai turi dirbti daugiau, kad išlaikytų milijonus dykaduonių, emigrantai atvirai tyčiojasi iš juos priglaudusių šalių. Chaosas tik didėja. Nes laisva rinka tampa blogai reguliuojama – pašalpos ir kvaila humanitarinė pagalba užaugina dar daugiau problemų. Nei pašalpas gaunantys žmonės, nei humanitarine pagalba gyvenanti Afrika nesiruošia dirbti. O ir sugebėjimų tam neturi. Taigi, sistema, kurios tikslas buvo gerovė, ima gaminti problemas.

Nežinia, sąmoningai ar ne, bet vieši intelektualai neužsimena, kad kapitalizmo gyvavimo sąlyga – nuolatinis „to paties didinimas“. Elementari logika sako, kad nesvarbu, kiek kapitalistas pasiims pelno, dėl bankų vykdomos politikos, jis vis tiek turės didinti gamybos apimtis: pinigai nuvertėja ir t.t. To pasekmė – vis didėjantis darbo tempas ir apimtys. Jo reikia atlikti vis daugiau, vis didėjanti konkurencija verčia spaustis; pasiekus aukštą civilizacijos pakopą, mums visiems kyla labai rimta problema: kaip neprarasti gerovės ir tuo pačiu – pasikeisti? Šis klausimas esminis, nes nieko nepakeitus, mes garantuotai prarasime gerovę ir galbūt savo šalį atiduosime valdyti nacionalistams, kurie greitai čia įves totalitarinį rėžimą. Neverta šaipytis iš ES – tai buvo naivi idėja ir ji pasitarnavo kaip geras naivios idėjos pavyzdys. Prancūzija, Vokietija ir JK norėjo dar daugiau gerovės ir ją gavo. Tik dabar reikės už tai susimokėti. Išaugus gyvenimo lygiu, kas daugeliui atrodo vienintelė siekiamybė ir gyvenimo tikslas, iš esmės nieko gero „kasdieniame“ gyvenime neįvyksta. Tai tik reiškia, kad reikės daugiau ir konkurencingiau dirbti. Kad telefonai labiau blizgės ir pan. Neseniai knygą „Nelygybės kaina“ išleidęs Josephas Stiglitzas pastebi tą patį, ką visi kiti blaiviai mąstantys intelektualai: proporcingai ekonominiam kilimui, didėja ir nelygybė. Ameriką valdo vos kelios šeimos, kitose šalyse kuriami milžiniški turtuolių kvartalai, į kuriuos vargšai net negali patekti. Šiandienos pasaulis turi daugiausiai skurstančių žmonių per visą žmonijos istoriją, todėl apie progresą kalbėti iš viso neverta. O tie, kas bando vaizduoti besimėgaujančius komfortu, paprasčiausiai neturi kuo daugiau pasigirti. Tai vienintelė jų galimybė išsiskirti iš minios.

Bet to nereikia sieti su sąmokslu: tiesiog negali visi žmonės būti tokie protingi, jog sugebėtų prisitaikyti prie vis sudėtingesnės sistemos. Štai iš kur tas SSRS ilgesys – ilgimasi laikų, kai visi buvo vienodi idiotai ir niekam nereikėjo dirbti. ES mirtis, žymėsianti kainą, kurią reikia sumokėti už naivias iliuzijas, sukels ir rimtą pokytį pasaulio politikoje: pagaliau bus suprasta, kad nė viena iš dabar egzistuojančių valdymo formų nėra tinkama. Tai, ką Winstonas Churchilis sakė apie demokratiją: „Demokratija yra blogai, bet tai geriausia, ką turime“, galėsime kiek pakeisti: „Demokratija yra blogai ir geriau neturėtume nieko, nei demokratiją“. Nes jei neturėtume nieko (žinoma, tik teorijos rėmuose) nebūtų tiek baimės susimauti, kaip kad yra dabar, kai keitimas gali būti „kažkas blogiau už demokratiją“. Dabar kiekvienas, kuris bando kritikuoti ES ne iš nacionalistinės perspektyvos, susilaukia kritikos, kad „ES atnešė gerovę į Rytų Europą“ ir pan. Niekas nenori susimąstyti: kokia buvo, yra ir bus tos gerovės kaina? Kokią kainą JAV dar tik sumokės už tai, kad pavergė visą Trečiąjį pasaulį? Kokia yra pačios gerovės kaina? Niekas nesiginčija dėl to, kad mes visko turim daugiau – tik reikėtų nepamiršti klausimo – o kokia sąskaita? Žmogaus matavimais ekonominiais matais – tai JAV kūrėjų, svajojusių apie patogų gyvenimą, iliuzijos. Iliuzijos, virtusios karčia šiandienos kasdienybe: Bretas Eastonas Ellisas savo romane „Amerikietiškas psichopatas“ aprašo kraupiai į Andersą Behringą Breiviką panašų jauną amerikietį, kuris gyvenimą mato pro reklamos ir etikečių akinius, kuris dūsta nuo gerovės, kuriam gerovės realybė yra tokia kraupi, kokia kraupi realybė nebuvo net koncentracijos stovyklos kaliniams. Nes iš šios „amerikietiškos svajonės“ stovyklos savo valia niekas nepasitraukia: ideologija uždengė bet kokią galimybę palikti šį pragarą.

Todėl romano herojus ima žudyti – taip keršydamas už savo neviltį. Žudymas jam atrodo vienintelis būdas kaip nors pabėgti nuo gerovės. Aišku, kas dabar skaitys Karlą R. Popperį ir sutiks su juo, kad niekas negali varyti žmogaus į laimę ir laisvę? Šiandienos žmogus priverstas pritarti Vakarų ideologijai ir JAV spindesiui, ES naudai ir humanitarinės pagalbos grožiui, nes vos tik jis nesutiks su šiuo šantažu, jam bus primesta Rusija, Šiaurės Korėja ir paklausta: ar tu nori ten gyventi? Ir kai žmogus atsakys: ne, tada tarsi ir bus patvirtinimas, kad jis sutinka melstis „gerovės iliuzijai“. Juokinga, bet būtent Vakarai dabar yra didžiausias totalitarizmas per visą žmonijos istoriją, ištirpdęs bet kokį antagonizmą savo viduje. Tarkim, Rusijoje yra galinga opozicija esamai sistemai, o kas yra JAV? Tik naivuoliai, kuriuos piketuoti gali paskatinti tik ekonominiai procentai. Tie žmonės netiki savo „Occupy Wall Street“ idėja, nes jie trokšta ne revoliucijos (kaip rusai), o susikeisti vietomis su tuo 1%. Amerikietiška svajonė virto košmaru, bet ji savo kritinį tašką pasieks vėliau. Dabar – ES eilė mirti.

ES, kaip kapitalistinio darinio mirtis, primena persivalgymą, kuomet maistas, kuris yra gyvybiškai būtinas, tiek užkemša skrandį, jog gali tapti mirties priežastimi. Mirštama net dėl to, kad toks yra kapitalizmas, bet dėl to, kam jis panaudojamas. Paprasčiau, dėl to, kad niekas nebando sustabdyti apsirijimo. O reklama ir toliau ištisą parą raginą: „Pirk arba mirk“. Ji nepasako, kad mirtis gali ištikti ir persipirkimo atveju. Ir dabar, stovint prie Europos Sąjungos mirties slenksčio, mes turėtume galvoti ne tik apie Europą, bet ir apie savo šalį. Deja, užuot suvokus situaciją ir blaiviai ruošiant gelbėjimo planą, visi apsimeta „lyg nebūtų aiškių ES mirties ženklų“. Ir toliau kalbama apie euro įvedimą, ilgalaikius įsipareigojimus ES, vis dar yra kalbų apie gilesnę ES integraciją ir jos federaciją. Iš visų jėgų priešinamasi tikrovės įsisąmoninimui. Ir vėl, kaip ir daugybę kartų istorijoje, Lietuva liks prie suskilusios geldos, nes subyrėjus ES, Rusija dar aršiau ims spausti Baltijos šalis. O šios, užuot išmokusios tiek diplomatinio meno, tiek ekonominio saugumo taisyklių, lengvai svyruos ties nacionalistine Tėvynės Sąjungos praraja ir raudona Socialdemokratų partijos bedugne. Ir farsas vėl taps tragedija. Vergai, nesvarbu kokia idėja juos valdo – gerovės ar laimės, visuomet lieka prie prarastų iliuzijų realybės.

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Sponsored video

Taip pat skaitykite: