Bene kiekvienas gerą teatrą įsivaizduoja su didele sale, puošniausiais sceniniais rūbais vilkinčiais bei įvairių scenų ir televizijų užgrūdintais aktoriais, nemaža pinigų suma, palikta kasoje už bilietą, kostiumuotais vyrais ir šalia jų gražiausias sukneles išsitraukusiomis damomis. Tačiau retas galėtų pagalvoti, kad egzistuoja ir kitoks teatras. Kuriame viskas – režisieriai, aktoriai, scenografai, choreografai, kompozitoriai – yra moksleiviai ar ką tik į studentų gretas patekę jaunuoliai, už bilietą gali sumokėt metaliniu pinigu; jų nerengia garsiausi dizaineriai, jie nevaidina puošniose salėse (tiksliau sakant, kartais pasirodo tiesiog ant laiptų). Tad kas jie?
„Teatronas“ – grupė iniciatyvių jaunuolių, norinčių visiems įrodyti: jaunimas turi ateitį ir gali savarankiškai kurti! Jie tai padarė. Visiškai rimtai, be jokių pokštų, 2009-ųjų balandžio 1-ąją jie išlindo į dienos (o tiksliau, scenos spindulių) šviesą pristatydami spektaklį „Sveiki!“. Norėdami išreikšti save, sudominti teatru jaunimą, jie griauna sieną tarp aktorių ir žiūrovų, todėl labai dažnai veiksmas vyksta prie pat žiūrovų ar netgi tarp jų.
Teatronistai tvirtina, kad jie yra savotiška didelė graži šeima be pavydo, be apkalbų – kas dažnai pasitaiko profesionaliuose teatruose. Ir teatru jie dar negali vadintis. Bent tol, kol nors vienas ‚šeimos‘ narys nepabaigs režisūros studijų. Nei vienas jų nėra baigęs aktorystės mokslų, vieninteliai jų krimsti mokslai šioje srityje – įvairios mokyklos – „Teatrapilis“, Kauno Valstybinio dramos teatro mokyklėlė. Bet argi tai rodiklis?
Monika Butkutė, „Teatrono“ dailininkė ir spektaklio „Riba“ viena pagrindinių herojų tvirtina: „Teatronas suteikia galimybę tobulėti ir atrasti save ten, kur anksčiau nė pagalvot nebūtum drįsęs. Gal atrodo, kad mes tik žaidžiame teatrą, bet mes tikrai jį kuriame, tik be nesveikos konkurencijos viduje. Aišku, būna ir sunkumų bei nesusipratimų, bet reiktų pamatyti, ką mes darome ir kaip atrodome po spektaklių (šypsosi). Mes tobulėjame ne tik repeticijų metu – tobulėjame kaip žmones. Čia daug įvairiausių žmonių, bet, kaip bebūtų keista, mes visi kažkaip sulimpam į vieną vienetą. Iš asmeninės pusės, man „Teatronas“ atnešė daug naujo į gyvenimą, prisidėjo prie asmenybės tobulėjimo ir suteikė galybę nuostabių akimirkų.“
Ir štai, 2010-aisiais „Teatronas“ paminėjo vienerių metų sukaktį ir savo žiūrovus pakvietė į „Teatrono savaitgalį“, kuriame balandžio 22-25 dienomis parodė visus savo spektaklis, o po jų niekur nepabėgo ir atsakė į visus žmonėms rūpėjusius klausimus. Taigi, ką jie kuria?
“Kartą pagalvojau. Po to dar ir dar galvojau, bet kartą pagalvojau – kokia nauda? Kas iš to laimi? Kas būtų, jeigu penkiem žmonėm būtų duota tik viena gyvybė? Atsakymas man pasirodė gražus. Protingas. Atsakiau sau, kad tokiu būtu tie penki žmonės idealiai susikalbėtų.”
„Tik viena duota“ (režisierius Gildas Aleksa) – būtent šiuo monospektakliu prasidėjo gimtadienio maratonas. Kamerinis spektaklis ant laiptų apie gyvenimą, gyvybę ir, žinoma, meilę. Nors aktorių penki, viso spektaklio metu jie nė karto nevaidino visi kartu – gyvybę perdavė prisilietimas. Spektaklyje vaizduojama, kaip elgiasi žmogus, likęs visiškai vienas gyvenime, kaip jo mintys atsispindi žodžiuose ir veiksmuose. Penkios bevardės būtybės – Mergina, kuri mylėjo, Vaikinas, kuris mylėjo, Mergina, kuri pavydėjo, Mergina, kuri myli, Vaikinas Tylenis – ir tik viena gyvybė. Tik viena duota.
Kadangi spektaklyje netrūksta įspūdingų ekstremalių šuolių, peilių, nejučiom vis susimąstai, kaip jie iki šiol dar sveiki, gyvi ir sėdi besišypsantys scenos žiburiuose. Paaiškėjo, kad skaudžiausi dalykai, nutikę per repeticijas, tebuvo stiklo šukės ir išdavikės kėdės.
Režisierius ir trupės meno vadovas, paklaustas, kaip kilo idėja apie tokį spektaklį, šyptelėjo: „Vieno užsiėmimo metu šio spektaklio principu vaidinom etiudą. Pamatėm, kad labai įdomu, tad pasiūliau kurti tokį spektaklį festivaliui „Teatras fojė“. O ar kada jie atsisakė..?“
„Aš žvelgiu į veidrodį ir mąstau: kas slepiasi kitoje sidabro pluošto pusėje? Kas nuo jo atsispindi, kai niekas nemato? Kiekvieną dieną ten pažvelgiu ir atrandu savyje kažką naujo, kažką, kas mane stebina. Kokie šešėliai tyko ir užpildo mane man nežinomomis mintimis? Koks „Aš“ slepiasi – „Ten“?“
Asociacijos pirmininko Gintauto Katulio parašyta ir režisuota mistinė drama „Riba“ pakvietė žiūrovus antrąjį vakarą. Joje atsispindi kiekvieno iš mūsų gyvenimas, jo buitis ir būtis. Apie praradimus, išsiskyrimus ir naujas viltis, apie ilgesį ir atradimo džiaugsmą. Kaip tvirtino pats režisierius „< ..>tai spektaklis apie mūsų visų ribas. Nebūtinai tai turi būti savižudybė, tam tikras ribas mes peržengiame kasdien.“
Per visa salę ištiesta balta Riba, kurios aktoriai sakė nei karto neperžengę net per repeticijas, dūmai, mistiška muzika, priverčiantys krūpčioti šūviai sukūrė profesionalaus ir lyg iš kito pasaulio atsiradusio spektaklio įspūdį.
„Nesuprasti. Visų mylimi, bet nesuprasti.
Pamilti dėl patyčių, tikros meilės nesurasti.
Kreivai žiūrimi, nuolat gyvenimo spardomi,
Nesuprasti. Atstumti. Užmiršti.“
Trečiąjį gimtadienio vakarą žiūrovus sukvietė seniausias Teatrono spektaklis „Sveiki!“ (režisierius Gildas Aleksa). Tai spektaklis apie paauglius, kurie susikūrė savą filosofiją, dėl kuriuos jie visi ir pateko į įstaigą, kur į juos nekreipiamas joks dėmesys – čia visi vienodi ir turi gyventi pagal kažkieno sukurtas taisykles. Visai kaip gyvenime – negali išsiskirti, nes Tavęs nesupras, liksi atstumtas tol, kol pasidarysi toks kaip visi – „priimtinas“.
Mistiška ir stingdanti muzika buvo kurta specialiai šiam spektakliui ir, net praėjus metams, jis sutraukia bene daugiausiai žiūrovų iš visų šios grupės rodom spektaklių.
“Menas įdomus tik žmonėms.
Nežmones jis žavėtų tiek, kiek mus žavi „National Geographic”.
Bet pažvelkit į skruzdėlyną.
Argi tai ne menas gyventi tokiame artume.
Kaip jos lipa viena per kitą. Argi tai ne kančia?” (M.Ivaškevičius)
O štai paskutinį vakarą žiūrovus sukvietė pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesė pastatytas spektaklis „Kaimynas“ (režisierius Ernestas Oldyrevas). Mariaus Ivaškevičiaus pjesė “Kaimynas” laimėjo Naujosios dramos konkursą ir 2000-aisiais buvo pastatyta Vilniaus jaunimo teatre bei Čikagos “Žaltvykslės” JAV lietuvių teatre. 2001 m. liepos mėnesį pjesės skaitymas įvyko Avinjono teatro festivalyje. Pjesė išversta į anglų, prancūzų ir lenkų kalbas. Tai spektaklis apie tai, kokią galią turi išankstinis nusistatymas, kaip atskirti, kas yra tik kaimynas, o ką galima „prisileisti“ arčiau. Ir ar įmanoma tai atskirti?
Po vieno spektaklio kalbinta žiūrovė teigė: „Man “Teatronas” pasirodė labai šauni grupė. Džiaugiuosi matydama tokius jaunus ir iniciatyvius žmones su tokiom ambicijom į Kūrinį. Ačiū Jiems.“
Štai tokie jaunieji talentai ir jų kūriniai. Teatronistai sugriovė visus stereotipus, kurie tvirtino, kad neužtenka idėjos, noro ir atsidavimo. Jie įrodė, kad idėja gali vesti labai toli, o svarbiausia – tiesiai į žmonių širdis.
