Tomas grįžta iš biuro po ilgos dienos, pilnos susitikimų, skambučių ir terminų. Nusivilkęs švarką ir pasikeitęs batus, jis neina tiesiai ant sofos, kaip galėtų tikėtis jo kolegos. Vietoj to, jis pasiima buteliuką vandens, užsideda beisbolo kepurę ir tylu žingsniu nukrypuoja sodo link. Ten jo laukia ištikimas draugas – ryškiai žalias sodo traktoriukas.
“Kartais žmona juokiasi, kad aš labiau didžiuojuosi šiuo traktoriuku nei mūsų šeimos automobiliu,” – nusišypso jis, liesdamas odinį vairą. “Ir ji turbūt teisi.”
Variklio garsas, raminantis sielą
Kai variklis užsiveda, ta vibracija po kūną pasklinda kažkaip kitaip nei automobilio. Ji neerzina, o veikiau ramina – tarsi sakytų, kad dabar prasideda visai kitoks laikas. Ne darbas, ne pareigos, o kažkas tarp žaidimo ir meditacijos.
“Kai buvau vaikas, visada norėjau vairuoti traktorių. Televizijoje matydavau, kaip ūkininkai sėdi aukštai, vairuoja didžiulius ratus, ir atrodė, kad nėra nieko geriau pasaulyje,” – prisimena Mindaugas, informacinių technologijų specialistas iš Kauno rajono. “Dabar, po dvidešimties metų prie kompiuterio, supratau, kad ta vaikystės svajonė niekur nedingo.”
Sodo traktoriuko vairavimas – tai malonumas, kuris sujungia kūdikišką džiaugsmą valdyti mechanizmą su suaugusiojo pasitenkinimu atliekant naudingą darbą. Tai ne tas pats, kas stumti žoliapjovę, kur jautiesi tarsi dulkių siurblio vergas. Čia tu esi vairuotojas, kapitonas, keliautojas.
Terapija po atviru dangumi
Psichologai seniai kalba apie “žaliąją terapiją” – buvimo gamtoje naudą psichinei sveikatai. Bet traktoriuko vairavimas prideda naują dimensiją.
“Mano galvoje visada sukasi dešimtys minčių vienu metu,” – pasakoja Laura, rinkodaros specialistė. “Bet kai sėdu ant traktoriuko, po penkių minučių pastebiu, kad galvoju tik apie vieną dalyką: kaip gražiai nupjauti tą kampą prie obelies. Tai vienintelis metas, kai mano galva iš tikrųjų ilsisi.”
Važiuodamas sodo traktoriuku, žmogus patiria keistą paradoksą – jis ir aktyvus, ir pasyvus tuo pačiu metu. Rankos ant vairo, kojos ant pedalų, akys stebi kelią – tai aktyvus dėmesys. Bet tuo pačiu metu kūnas sėdi patogiai, mašina atlieka sunkųjį darbą, o protas gali klajoti ar tiesiog būti.
“Tai kaip važiuoti motociklu, tik nereikia šalmo ir galima darželį susitvarkyti,” – juokiasi Jonas, buvęs baikeris, kuriam žmona seniai uždraudė motociklus kaip “per pavojingus”.
Vyriški žaislai su moterišku palaiminimu
Motociklai, keturračiai, vandens motociklai – šie “vyriški žaislai” šeimoje dažnai tampa konflikto objektu. Brangūs, pavojingi, užimantys daug vietos garaže. Sodo traktoriukas šiame kontekste pasirodo kaip diplomatinis stebuklas – žaislas, kuris patinka ir vyrui, ir žmonai. Gal ne dėl tų pačių priežasčių, bet vis tiek.
“Kai Petras pareiškė, kad nori pirkti traktoriuką, iš pradžių pagalvojau – štai dar vienas dalykas, kuris stovės garaže dulkėmis apaugęs,” – prisimena Irena, Petro žmona. “Bet kai pamačiau, kaip jis po darbo skuba namo, kad galėtų ‘pavažinėti’, supratau, kad tai daugiau nei tik įrankis. Tai jo būdas nusiraminti.”
Vyrai, kurie vairuoja sodo traktoriukus, dažnai pasakoja apie keistą reiškinį – jie staiga tampa entuziastingi dėl vejos priežiūros, nors anksčiau žolė juos domino tik futbolo stadione.
“Anksčiau žmonai tekdavo priminti, kad žolė jau per aukšta,” – juokiasi Rimas. “Dabar ji skundžiasi, kad per dažnai pjaunu – ‘vėl tu su savo traktoriuku?’ Bet aš matau, kaip ji šypsosi sakydama tai.”
Vaikystės džiaugsmas brandaus vyro kūne
Sodo traktoriuko vairavimas kažkaip sugrąžina tą paprastą džiaugsmą, kurį jautėme vaikystėje, žaisdami su žaisliniais sunkvežimiais. Bet dabar žaislas yra tikras, o smėlio dėžę pakeitė nuosavas kiemas.
“Kartais pagaunu save besišypsantį be jokios priežasties, tiesiog važiuojant,” – prisipažįsta Viktoras. “Tada apsidairau, ar niekas nemato. Bet paskui pagalvoju – o ką, jei ir mato? Argi negerai, kad žmogus šypsosi?”
Šypsena važiuojant – tai kažkas, ką traktoriukų savininkai mini nuolat. Ne šiaip šypsena iš mandagumo ar šypsena dėl juokingo vaizdelio telefone. Tai gili, natūrali šypsena, kylanti iš kažkur giliai viduje, kur vis dar gyvena tas mažas berniukas, kuris norėjo vairuoti viską, kas turi ratų.
Gyvos terapijos seansai
Terapija yra brangi. Vienos valandos seansas pas gerą psichologą gali kainuoti 60–80 eurų. O sodo traktoriukas, nors ir reikalauja pradinio įnašo, teikia neribotą kiekį terapijos seansų, kurie dar ir veją tvarko.
“Po sunkaus pokalbio su klientu, po nesėkmingo projekto – aš žinau, kad namie manęs laukia traktoriukas,” – sako Marius, architektas. “Tai keista paguoda, bet ji veikia geriau nei bet kokie vaistai nuo streso.”
Gydytojai patvirtina – monotoniška, bet nereikalaujanti visiško susikaupimo veikla gali būti puikus būdas sumažinti stresą. Važiavimas traktoriuku yra būtent toks – reikalaujantis šiek tiek dėmesio, bet paliekantis erdvės protui atsipalaiduoti.
“Aš vadinu tai ‘mindfulness’ ant ratų,” – juokiasi Egidijus, jogos entuziastas. “Niekas taip nesugrąžina į esamą momentą kaip vairas rankose ir žolė po ratais.”
Vyriškos draugystės ant ratų
Įdomu stebėti, kaip sodo traktoriukai tampa socialine jungtimi tarp kaimynų vyrų. Ten, kur anksčiau būdavo tik mandagūs linktelėjimai per tvorą, dabar vyksta gilios diskusijos apie variklio galingumą, pjovimo plotį ir transmisijos tipus.
“Su Vytautu gyvename kaimynystėje penkerius metus, bet rimtai kalbėtis pradėjome tik tada, kai jis nusipirko traktoriuką,” – pasakoja Rolandas. “Dabar kartais specialiai planuoju pjauti žolę tuo pačiu metu kaip jis, kad galėtume pasikalbėti per pertrauką.”
Traktoriukų savininkai kalba apie keistą broliją – jie atpažįsta vienas kitą iš to pasididžiavimo žvilgsnio, to ypatingo būdo, kaip vyras žiūri į savo traktoriuką. Ir nors tai gali skambėti juokingai tiems, kurie to nepatyrė, šis ryšys yra tikras.
Nematoma terapijos pusė
Be akivaizdaus malonumo vairuoti, traktoriukas teikia ir kitą, subtilesne naudą – jis padeda vyrams pasijusti reikalingiems ir naudingiem.
“Mūsų visuomenėje vyrai dažnai jaučiasi įstrigę tarp dviejų pasaulių,” – aiškina psichologė Daiva Petkevičienė. “Jie nebėra tie tradiciniai šeimos maitintojai ir fizinio darbo atlikėjai, bet kartu nėra visiškai prisitaikę prie modernaus, dažnai sėdimo gyvenimo būdo. Traktoriuko vairavimas – tai būdas pajusti tą tradicinį vyriškumą, atliekant naudingą darbą, bet moderniu būdu.”
Sodo traktoriukas tampa tiltu tarp šių dviejų pasaulių – jis leidžia pajusti tą seną, beveik pirmykštį pasitenkinimą tvarkant savo teritoriją, bet daro tai technologiškai pažangiu būdu, kuris neprieštarauja šiuolaikinio vyro tapatybei.
“Kai pjaunu žolę, jaučiuosi kaip geras tėvas ir vyras,” – pripažįsta Algirdas. “Tai skamba juokingai, bet tai tiesa. Aš prižiūriu savo šeimos erdvę. Ir darau tai su šypsena veide.”
Mažas berniukas viduje niekada neišauga
Paklaustas, kodėl jam taip patinka vairuoti sodo traktoriuką, Antanas, 62 metų inžinierius, ilgai galvoja. Paskui jo veidas nušvinta:
“Prisimeni tą jausmą, kai būdamas vaikas gavai naują žaislą – kokį nors sunkvežimį ar traktorių – ir jautei, kad tai yra nuostabiausia dovana pasaulyje? Kad galėtum žaisti su juo amžinai? Važiuodamas sodo traktoriuku, aš vėl pajuntu tą jausmą. Tik dabar žaislas yra tikras, o smėlio dėžė – mano paties kiemas.”
Galbūt čia ir slypi tikroji sodo traktoriukų magija. Jie leidžia mums, suaugusiems vyrams su hipotekomis, atsakomybėmis ir nuolatiniu nuovargiu, vėl pasijusti kaip tiems mažiems berniukams, kurie kažkada žaidė su žaisliniais traktoriais smėlio dėžėje. Tik dabar mes tvarkomės savo kiemą ir kuriame grožį aplink savo namus.
O gražiai nupjauta veja? Tai tik malonus šalutinis terapijos poveikis.
Partnerio turinys
