Vyras evoliuciškai nėra pajėgus net šviežių virtų bulvių pabarstyti krapais. Jis negali suvokti, kad jei pirko maišelį bulvių, tada jo kitas logiškas žingsnis yra nuėjimas prie lentynos su žalumynais.
Bet net jei vyras pajėgia perskaityti ant popieriaus lapelio išvingiuotą žodį “krapai”, net jei suprato nupirkti žolelių ir pargabenti jas namo, jis vis dar pasimetęs neturi žalio supratimo, ką daryti toliau. Jis negali nuplauti ir išdžiovinti (ne centrifugoje, ne tarp dviejų popierinių rankšluosčių), kad ir pankolių, negali nuskinti, pasmulkinti ir įdėti žiupsnelio krapų trim pirštais ant garuojančių bulvių. Jau nekalbant apie tai, kad pašlakstyti jas kvapniu saulėgrąžų aliejum.
Ilgalaikis bendras gyvenimas su vyru išugdė manyje begalinę kantrybę. Žinau, kad vyras tiki, jog moters ranka sukurta kaip Šveicariškas peilis: ten ir alaus butelių atidarytuvas, ir žirklės, ir kamščiatraukis, o kai reikia, yla ir kablys, ir žnyplės ir nagų dildė ir atsuktuvas ir replės. Į ją įmontuotos žnyplės karštam ir padėklas nešvariems indams. Po valgio vyras turi ištiesti lėkštę į tuščią erdvę, kur ji pranyksta ir tikriausiai pati išsiplauna.
Naujos kartos moterys gims su į vidų įtaisyta druska ir pipirais, esu įsitikinus – evoliucija juda šia kryptimi: iš tiesų, kai vyras padėjęs į šalį knygą, kuri guldoma tarp lėkštės ir salotinės, skrodžia akimis erdvę aplink ir užduoda visatai klausimą: „Ar mes turime druskos? “- jis neturi to omenyje, tiesa? Jis gerai žino: druskos turime. Jis tiesiog laukia, kad moteris atsuktų, pabarstytų ir užsisuktų atgal.
