Šiandien daugeliui suaugusiųjų Kalėdos yra labiau rūpestis nei šventė. O ar prisimename dar savo vaikystę? Kai rašydavome laiškus Kalėdų seneliui, prašydami įvairiausių dovanėlių, puošdavome eglutę spindinčiais žaisliukais ir Kūčių vakaras būdavo apgaubtas dar nesuvokiamu sakralumu. Šios emocijos nėra svetimos Kauno valstybinio lėlių teatro kolektyvui bei jo mažiesiems lankytojams. Todėl saulėtą žiemos popietę susitikome su Lėlių teatro režisieriumi ir aktoriumi A. Žiurausku.
– Kokios jūsų pareigos Kauno valstybiniame lėlių teatre?
Mano pareigos yra išdidžiai išdėstytos mano pareigybėse. Kartais aš būnu literatūrinės dalies vedėju, o kartais pagal sutartį esu šio teatro režisierius. Tokios yra mano pareigos. Taigi, vaidinti, vaidinti, vaidinti pastoviai svetimuose ir savo spektakliuose bei kartais rūpintis kažkokios pjesės parašymu, adaptavimu, suradimu, davimu kažką aktoriui paskaityti, jeigu tai yra literatūrinė pusė. Ir kartais, kai jau esu režisierius, stoviu kitoje pusėje scenos ir šaukiu ant kitų.
– Kaip pradėjote dirbti šiame teatre?
Labai juokingai. Kai mane išmetė iš Muzikos akademijos 1996 metais, na iš tiesų abipusiu susitarimu iš ten išėjau. Įstojau neakivaizdžiai studijuoti į Lietuvos pedagoginio universiteto antrą kursą bei pradėjau dirbt Panemunės pagrindinėj mokykloj direktoriaus pavaduotoju. Ten darbavausi, o prieš daugelį metų priklausiau vienai teatro mėgėjų studijai – Lietuvių nacionalinio dramos teatro studijai. Ši studija gaudavo šiek tiek pinigėlių iš Kauno savivaldybės už dalyvavimą įvairiuose projektuose. Jiems reikėdavo skaitovų konkursams ir pan.. Taigi kartą jie man paskambino, nors aš jau keletą metų nepriklausiau studijai, ir paprašė sudalyvauti skaitovų konkurse. Nuėjau, dabar nepamenu, ką skaičiau, sudalyvavau ir po konkurso viena komisijos narė paprašė manęs pasilikti ir paklausė, ar aš nenorėčiau dirbti teatre. Sakiau, gal ir įdomu, nors jau buvau nusprendęs su visais teatrais baigti, ir jau daugiau niekada į teatrą neiti. Sutarė dėl mano peržiūros, o aš į ją nenuėjau. Paskui paskambino dar po poros savaičių, paklausė, kodėl neatėjau. Atsakiau, kad tai mano reikalas, kodėl. Suorganizavo man antrą perklausą, ir tada visa šeima sakė, kad gal geriau aš į ją jau nueičiau. Ir priėmė.
– O kodėl sakote, kad nebenorėjote daugiau grįžti į teatrą?
Todėl, kad akademija man parodė, jog aš ne viską sugebu ir moku. Iš akademijos grįžau visiškai nepasitikėdamas savimi.
– Koks buvo pirmasis įspūdis apie Kauno valstybinį lėlių teatrą?
Pirma mano darbo diena buvo tokia, kad aš pakliuvau į tradicinę mūsų teatro šventę – į „Pasakų šalį su fotoaparatu“. Tai renginys, kai dauguma lėlių tearto spektaklių paviljonų, dekoracijų išnešama į lauką, ir aktoriai įvairiais kostiumais pasikviečia savanorius, juos taip pat aprengia kostiumais, ir su vaikais fotografuojasi. Ir aš pakliuvau į šitą šventę. Mane sužavėjo žmonių ir vaikų gausa. Kuo negalėjau anksčiau patikėt, koks teatras iš tikrųjų yra populiarus. Todėl, kad pats lėlių teatre buvau kažkada gilioj vaikystėj ir lėlių teatru visai „nesirgau“, tuo metu man jis nebuvo brangus. Jis buvo egzotika, vienintelis dalykas, kuris „vežė“.
– Taigi pirmą kartą lėlių teatre lankėtės vaikystėje, o ar vedate dabar savo vaikus pasižiūrėti spektaklių?
Jie praktiškai užaugę teatre. Mes buvome jauna šeima, mano tėveliai labai rūpinosi vaikais, bet vis tiek kartais neturėdavom, kur palikti jų, todėl jie matė ne tik spektaklius, bet ir repeticijas, buitį. Ąžuolas ir Eglė yra savi čia. Yra tokia kategorija – teatro vaikai. Tai visų aktorių, kitų žmonių, kurie dirba teatre, vaikai. Tai ta karta, kurie truputį keistesni, kuriems teatras nėra kažkoks stebuklas, tai kasdienybė, ir jie net nelabai supranta, kodėl klasiokai sako: „O tau faina, tavo tėtis aktorius“.
– O šiandien lėlių teatras yra taip pat gausiai lankomas? Daug susirenka žiūrovų?
Tai priklauso nuo to, su kuo palyginsim. Pavyzdžiui, pagal Lietuvos statistiką, mes esam labai gerai, gausiai lankomi. Bet man atrodo, galėtų būti ir dar geriau. Todėl, kad mes didžiąją dalį žiūrovų organizuojam – tai yra pritraukiam mokyklas, darželius ir atsivežam juos. O savaitgaliais, kada pas mus ateina, na pavadinkim juos sąlyginai, atsitiktiniai žiūrovai (nors tai tikslinė grupė – tėveliai su vaikais), salės būna ne visada šimtu procentų užpildytos. Jos būna užpildytos, kai mes patys suorganizuojam grupes, o į bilieto kainą įeina ir kelionė į teatrą.
– Ar pritartumėte požiūriui, kad visuomenė palankiai vertina lėlių teatrą?
Negaliu pritarti, nes jis yra klaidingas, bet suformavom mes jį patys. Suformavo lėlių teatras. Lėlių teatras tapo lėlių-vaikų teatras. Ir, pavyzdžiui, kada pabandai pakeisti kažką, pastatyti spektaklį suaugusiems, ir netgi paskelbi tai, pas mus taip buvo nutikę, kai po ilgo laiko, po keliasdešimt metų pertraukos pastatėm spektaklį suaugusiems „Didysis Kauno reviu“, parašėm didelėm raidėm, kad spektaklis tik suaugusiems, vis tiek dvidešimt procentų suaugusiųjų atsivedė vaikus ir niekaip negalėjo suprasti, kodėl spektaklis suaugusiems. Jie galvojo, kad čia gi lėlių teatras. Bet lėlės daro daugybę dalykų, kurių galbūt vaikams nereikia matyti. Mes turim labai gerą aurą, visur apie lėlių teatrą, tiek apie Kauno, Klaipėdos ar Vilniaus, ar Alytaus, ar Panevėžio sklinda iš tikrųjų labai graži dvasia, mes turim savo žiūrovą, bet kartu visa yra, na „žiauriai tariant“ iškreipta, gal netinka čia šitas žodis, reikėtų kažkokio kito, matyt, lėlių teatras yra labai siaurai suvokiamas.
– Vyrauja tokia kanoninė nuomonė – lėlės tik vaikams.
Taip, nors to nėra šalyse aplinkui. Latvijos lėlių teatras turi puikiai gyvuojančius spektaklius suaugusiems, Lenkijoj ir šiaip yra tradicija, jog daugiau suaugusiems lėlių teatras negu vaikams, Rusijoj lygiai tas pats. O Vokietijoje tai net nevadinama lėlių teatru, tai – daiktų, animacijos teatras. O Lietuvoje, kodėl kitaip yra, nežinau. Gal dėl to, kad turėjome du nacionalinius, valstybinius teatrus: tai Kauno lėlių ir Vilniaus lėlės teatrą. Mūsų teatras buvo sukurtas specialiai vaikams, amžiną atilsį Stasys Ratkevičius su žmona, steigdami šitą teatrą, sakė: „Mes kuriam teatrą vaikams“. Kadangi jie užsibrėžė tokį tikslą, mes turim šiandien ir tokį rezultatą. Bet manau, dabar yra pats metas plėsti ribas.
– Kuris teatro spektaklis yra daugiausiai lankomas šiandien? Ir kaip manote, kodėl?
Tiksliai nežinau. Teatre yra du periodai: repertuarinis – kasdieninis darbas ir kalėdinis. Per kalėdinį periodą mes kartais suvaidiname trečdalį visų savo metų spektaklių. Tarkime, jei suvaidiname apie 300 per metus spektaklių iš viso, tai 80 priklauso tom dviem savaitėm. Na gal kiek mažiau nei trečdalį. Tai, aišku, būtų kalėdiniai spektakliai. Bet nenorėčiau taip įvardinti, nes Kalėdos yra iškrentantis blokas. Dabar yra kalėdinis periodas, bet iš bendro repertuarinio gyvenimo konteksto jis iškrenta. O šiaip, mes turim labai įvairių spektaklių, šiuo metu teatro repertuarą sudaro apie 30 spektaklių. Mes esam pasiruošę juos vaidinti. Vieni iš jų, pavyzdžiui, „Princesės gimtadienis“ pastatytas dar 1991 metais. Tai šiuo metu repertuare pats seniausiais spektaklis. Patys naujausi yra 2010 metų darbai – jie labai įvairūs. Populiariausias mano nuomone yra „Zuikio kaprizai“, bet kadangi neturiu tikslių duomenų, tad galiu ir sumeluoti. Tai spektaklis paprastai užtikrinantis pilną salę tų pačių žiūrovų, atėjusių dešimtą kartą su savo vaikais, nes tai yra labai įdomus spektaklis. Kai mes gavom šią pjesę, rusų režisierius pasakė: „Tai yra spektaklis, su kuriuo negali pralošti“. Tai ne tik spektaklis, bet ir žaidimas su publika. Todėl tai tikrai spektaklis, su kuriuo negali pralošti. Žinoma, žiūrovai taip pat skirstosi į grupes: vieniems patinka graudūs, lyriški, kietiems reikia dainelių, spalvų ir t.t.
– O kuris teatro spektaklis yra artimiausias Jums?
Šiuo metu man labai džiugu vaidinti Olego Žiugždos režisuotame spektaklyje „Užburta pilis pabaisa“. Visai smagus man jis, ir gera būna po spektaklio. Jis yra labai sunkus, fiziškai ir emociškai, aplanko tokios mintys-iššūkiai – kodėl nori būt teatre, kam čia atėjai. Šiaip visi spektakliai, jei prie jų dirbdamas įdėjai dūšelę, jie yra mieli. Bet šiuo metu pats šilčiausias yra šitas.
– Ką lėlių teatras duoda vaikui, o ką suaugusiam?
Labai filosofinis klausimas. Galima būtų pradėti kalbėti ir apie tai, o ką menas išvis gali duoti žmogui. Tada reikėtų paminėti ir dailę, ir architektūrą, ir teatrą, ir pan. Ši tema itin plati. O pagrindinis skirtumas tarp vaiko ir suaugusio žiūrovo yra tai, jog lėlės gana dažnai naudojamos kaip priemonės psichologinėms problemoms, ligoms gydyti. Kalbu apie teatro terapiją. Pavyzdžiui, kada vaikas turi problemų su savo socializacija, serga autizmu ir pan. Kai vaikui yra sunku bendrauti su bendraamžiais, tada tik per žaidimą su lėlėmis jis ir atsiveria. Taip sergančiam vaikui yra lengviau. Manau, kad būtent todėl lėlių teatras tapo teatru vaikams, nes dažnai spektaklis tampa edukacine priemone atitrūkti nuo realybės. Vaikas tiki, kad drugelis iš tikrųjų skrenda scenoje. Jis visiškai nemato tos virvelės arba pagaliuko. Tik vaikelio tėtis pastebi, kaip ir iš ko visa tai padaryta. Jeigu scenoje ežiukas miršta, vaikui žiauriai skauda. Vien todėl, kad jis neskiria, kas yra suvaidinta. Vaikas mato viską realiai taip, kaip yra duota. Netgi psichologai mano, jog iki keturių metų nevertėtų vaiko vesti į lėlių teatrą. Todėl, kad jis gali įžvelgti tame spektaklyje tai, ko suaugęs tikrai nematys.
Ką lėlių teatras duoda vaikui, o ką suaugusiam? Man labai sunku atsakyti į šį klausimą… Praeitais metais Kristoforo apdovanojimą už spektaklio scenografiją gavo Julija Skuratova. Ji kartu su Gintaru Varnu sukūrė madrigalines operas, kurios tiesiog ir yra lėlių teatras. Kodėl nuo suaugusiųjų reikia slėpti dar vieną meno šaką? Taip mes turim pantomimą, mes turim dramą, mes turim operą, operetę, turim įvairiausius performansus. Na gerai, bet yra ir lėlių teatras. Tai dar viena išraiškos forma, kitokia forma. Dramos teatras nuo lėlių teatro skiriasi būtent tuo, jog lėlė gali žymiai daugiau nei žmogus. Jei scenoje ji identiškai vaizduoja žmogų, tai yra prastas lėlių teatras, nes jis atkartoja gyvąjį pasaulį. Bet jei staiga tas žmogus pradeda scenoje skristi, jam pradeda augti nosis, rankos… Kada jis pradeda galėti daugiau nei dramos artistas, tada tu supranti kam lėlių teatras gali būti reikalingas.
– Koks linksmiausias įvykis nutikęs Lėlių teatre?
Tiek metų dirbant tų įvykių yra labai daug. Kaip tik vakar kalbėjom apie kalėdinius pokštus, kai vaikeliai ateina pas Kalėdų senelį pasakyti eilėraštukų. Vienas eilėraštukas mums yra jau tapęs chrestomatiniu. Jis buvo pasakytas prieš pora metų. Tada atėjo vaikiukas, kokių penkių – šešių metų, pasitempęs, su kostiumėliu, nusilenkė prieš salę (žiūrovai jau ėmė šypsotis) ir pradėjo deklamuoti: „Meškis mešką glamonėjo ir už tai sena meška meškiui medų kopinėja murmuliuodama kažką“. Galima šį eilėraštuką suprast kaip nori… Kadangi aktorinė fantazija yra toli vežanti, tai mes potekstę kitaip suprantam. Na, iš tikrųjų salė išgirdo irgi visiškai adekvačiai. Žinoma, teatre visko būna: tekstus aktoriai pamiršta, kelnės plyšta nuo sagos iki sagos, užmiršta į spektaklį ateiti. Vadinkime taip, tos linksmos istorijos tuo metu linksmai neatrodo. Tokios jos pasidaro jau vėliau.
– Kas lėliukai yra Jums?
Įsivaizduokit kiemsargį, kuris aštuoniasdešimt metų šlavė tą patį kiemą. Jis šluoja nuoširdžiai ir yra pats geriausias kiemsargis, su kuriuo visi labinasi ir panašiai. Šis žmogus visus pažįsta: šunis, katinus, kuriuos nuolatos vaiko. Ir staiga jo kažkas paklausia, tai visgi, kas yra tas kiemas? Ar tai vieta, kur reikia valyti? Ar tai tapo kažkuo kitu, ką sunku įvardinti? Ar tai darbas, kurio tu negalėtum atsisakyti, nebent ekstremaliose sąlygose?
Teatras tampa tavo namais. Jame mes visi kartu gyvename. Čia kuriasi šeimos, dirbti atvažiuojam kartu, valgom kartu, miegam kartu, gyvenam kartu. Vieną dieną mes pykstamės, keikiamės, kitą dieną mes linksminamės, mylimės. Patikėkit manimi, į teatrą netgi paprastas santechnikas, kuris ateina dirbt jau yra kažkoks kitoks, su kažkokiu keistoku polėkiu. Teatras pritraukia arba paskui pakeičia žmogų. Lėliukai turi apie penkiasdešimt darbuotojų ir visi jie yra teatro žmonės. Lėlių teatras man – daug daugiau nei darbas, neretai savo namuose aš laiko praleidžiu mažiau nei teatre.
– Kokie projektai ateityje laukia Lėlių teatro lankytojų?
Šiuo metu Kauno lėlių teatras gyvena ateinančių metų pavasariu. Paskutinį gegužės savaitgalį į Kauną suvažiuos lėlių artistai iš maždaug dvidešimties viso pasaulio šalių: Irano, Kinijos, Italijos, Vokietijos, Suomijos, Ispanijos ir t.t. Trumpai tariant, Kauno lėlių teatras dalyvauja tarptautiniame projekte „Skrajojantis festivalis“. Šio festivalio prasmė – pagal kelių dalyvių atstovų mintis pastatyti tarptautinius spektaklius ir juos parodyti visose projekte dalyvaujančiose šalyse. Pavyzdžiui, mūsų spektaklio režisierius – baltarusis, dailininkė – ukrainietė, kompozitorius – lenkas, aktoriai – lietuviai. Visų pastatytų spektaklių pagrindinė tema – šeima šiuolaikinėje visuomenėje. Kitų metų pavasarį Kaune ketina susirinkti itin populiarūs aktoriai: Nevilis Trenteris, Dudapajavas, Rustokotis ir kt. Šiuo atveju artistai iškeitė pinigus į idėją.
– Kokia asmenybe kaip kūrėju žavitės?
Kai buvau moksleivis, buvau labai susižavėjęs Remarku. Nesidomėjau juo kaip asmenybe, bet skaičiau jo beveik visas knygas. Per visą gyvenimą autoritetai keičia vienas kitą. Kas inspiravo tada, dabar nebedomina ir apskritai ateina metas, kai pradedi viską vertinti kritiškai, bet ne dėl to, jog viskas yra blogai, tiesiog atsirenki, kas iš vieno ar iš antro dalyko yra naudinga būtent tau, nebežiūri į kitus aklai. Vienas dėstytojas sakydavo: „Vaikai neskaitykit gerų knygų, skaitykite tik geriausias ir tai laiko neužteks“. Negaliu tiksliai įvardinti asmenybės, kuria tikiu, tiesiog, aš turiu mokytojus. Vienas iš jų yra Nacionalinės dramos studijos mokytojas Albertas Karklelis, amžiną jam atilsį. Jis mane mokino nuo dešimties iki devyniolikos metų. Nors A. Karklelis tada dėstė suaugusiems, bet prireikė vienam spektakliui ir vaikų. Šioje studijoje aš užaugau, labai daug išmokau – naudingų dalykų ne tik scenoje, bet ir gyvenime. Kitas mokytojas, ačiū Dievui, dar gyvas – tai mano lietuvių kalbos mokytojas, Donatas Pranckevičius. Dėka jo aš supratau, ką reiškia būti geru pedagogu ir galėjau matyti, kaip mokytojas skleidžia meilę mokiniui ir savo dalykui. Žinoma, mano mokytojais tapo ir būrys draugų, bičiulių, kolegų, iš kurių labai daug ką pasiėmiau sau ir pasidalinau kartu su jais savo idėjomis. Teatre žmonės dirba vienas kitą inspiruojant arba „įspiriant į subinę“. Tikiuosi, kad turėsiu dar daug mokytojų. Žinoma, labiausiai žavi tie aktoriai, kurie teatrui atidavė visą save, sugebėjo atsispirti renginių vedimui, televizijos, reklamų žavesiui. Aš, pavyzdžiui, nesugebėjau to padaryti ir tiesiog su liūdesiu bei baltu pavydu stebiu tuos kelis žmones, kurie sako, jog man to nereikia. Aišku, kad jis nemato tame nieko blogo, ką darome mes, bet… Kartais pasvajoju, jeigu gyvenimas man leistų ir aš pinigėlių teatre uždirbčiau tiek, jog galėčiau išlaikyti ne tik save, bet ir savo šeimą, tai manęs niekas nematytų organizuojant renginius ar dalyvaujant reklamose. Aš pasilikčiau tik kine, man imponuojančiuose literatūros skaitiniuose ir teatre, tik teatre, tik teatre.
– Jūs ir vaidinate, ir režisuojate spektaklius, kas Jums pačiam mieliau, įdomiau?
Vaidinti yra mieliau, nes aš esu blogas režisierius. Aš tikrai tą žinau. Na taip, aš galiu padaryti tikslų techninį spektaklį, bet man nepavyksta sukurti kažko neįprasto, kas stebintų. Dar prieš penkerius metus pasakiau sau, jog nesu genijus ir supratau, kad reikia savo ambicijas mažinti. Nuo tada nusprendžiau būti kuklesniu ir sąžiningai dirbti savo darbą. Žinoma, man patinka režisuoti, nes tada atsikleidžia mano noras vadovauti, valdyti žmones, bet kuo toliau tuo labiau man patinka vaidinti.
– Ko palinkėtumėte visiems švenčių proga?
Šiandien kartu su teatro darbuotojais važiavom į vieną renginį, konkrečiau į „Ryšių muziejų“ ir prie mūsų prisijungė viena moterytė, kuri anksčiau daugybę metų dirbo Muzikiniame teatre, o dabar atėjo į lėlių teatrą. Ši moteris buvo nustebusi, kad „Ryšių muziejus“ yra būtent Kauno miesto rotušėje ir kas keisčiausiai, jog ji netoliese gyvena. Tada mano kolegos pradėjo klausinėti, ar ji yra buvus „Sporto“ ar „Aviacijos“ muziejuose. Deja, visi aktorės atsakymai buvo neigiami, o paklausus kodėl, ji atsakė, jog tam nebuvo laiko… Tad norėčiau palinkėti, kad rastumėte laiko kur nors nueiti. Žinoma, dirbti savo sode, plauti automobilį, pakeisti „pamperą“ vaikui yra labai reikalinga. Bet neužmirškite „pamperą“ pasikeisti ir sau.
Su A. Žurausku susitiko ir interviu parengė VU KHF LFR8 grupės studentės E. Bagočiūnaitė ir G. Miliūnaitė
