(c) Wikimedia Commons archyvo nuotr.
LDK valdovas Vytautas Didysis (valdęs 1392–1430 m.)

Rugsėjo 8-oji daugeliui šių dienų lietuvių yra nieko nesakanti diena, tačiau kitaip buvo tarpukariu, kada šią dieną buvo švenčiama Tautos šventė. Tad kviečiame susipažinti su dabar jau nutrūkusios šventės gimimo istorija.

1918 m. atkūrusi nepriklausomybę Lietuva turėjo daug ką kurti iš naujo. Tarp jų ir tautines bei valstybines šventes bei jas lydėjusias tradicijas. 1926 m. į valdžią atėjus tautininkams (autoritarinis Antano Smetonos režimas, 1926–1940 m.) sustiprėjo bandymai konsoliduoti tautą kuriant atitinkamą ideologiją, kurią buvo svarbu pagrįsti istorija. Tuomet buvo atsigręžta į LDK valdovą Vytautą Didįjį, kurio valdymo metais (1392–1430 m.) Lietuvos valstybė buvo pasiekusi vieną iš savo klestėjimo epogėjų. Kaip žinia, Vytautui nedaug trūko, kad būtų karūnuotas Lietuvos karaliumi, tačiau nesutarimai su lenkais (jie užlaikė karūną) sutrukdė Vytauto karūnaciją, o po kelių mėnesių jis mirė (spalio 27 d.). Vytauto karūnacija turėjo įvykti 1430 m. rugsėjo 8 d. Tad 1930 m. sukako lygiai 500 metų nuo nesėkmingo Vytauto bandymo karūnuotis bei šio valdovo mirties. Siekiant pažymėti šį jubiliejų, 1930-ieji metai buvo pavadinti Vytauto Didžiojo metais, kuriuos lydėjo gausybė renginių visoje Lietuvoje, bet patys svarbiausi vyko laikinojoje sostinėje.

Kadangi 1930 m. rugsėjo 7–8 dienos sutapo su savaitgaliu, tad Tautos šventės iškilmės, nusitęsusios per dvi dienas, buvo išskirtinė šios šventės tradicijos pradžia. Nuo tada prasidėjo Tautos šventės istorija. Ši šventė turėjo simboliškai pratęsti Vytauto Didžiojo tikslus  ir išaukštinti lietuvių tautą bei pakylėti ją vieningai siekti naujų tikslų.

Šventiniam savaitgaliui laikinoji sostinė ypač ruošėsi. Miestas buvo puošiamas vėliavomis, gėlėmis, buvo statomi simboliniai vartai, mieste buvo gausu Vytauto Didžiojo bei tuometinio prezidento A. Smetonos atvaizdų. Rugsėjo 7 d. 13 valandą daugelyje miesto salių buvo surengtos paskaitos visuomenei apie Vytautą Didįjį, aiškinta būtinybė tęsti jo tikslus keliant valstybės prestižą ir gerbūvį. Po pietų 15 valandą dalyvaujant ministrui pirmininkui Juozui Tūbeliui ir kitiems aukštiems svečiams, Kauno miesto burmistrui Jonui Vileišiui tarus iškilmingą žodį buvo atidarytas rekonstruotas, praplatintas iki 15 metrų, su įrengtais plačiais šaligatviais, naujai išgrįstas Vytauto prospektas. Netrukus po to buvo iškilmingai pažymėtas Smėlio gatvės pavadinimo keitimas, suteikiant Griunvaldo vardą (siekiant įamžinti didžiausią Vytauto pergalę – 1410 m. Žalgirio mūšį). 17 valandą iškilmės buvo sukoncentruotos Kauno oro uoste, Aleksote. Jame buvo laukiama sugrįžtant Vytauto Didžiojo paveikslo, kuris jubiliejinių metų proga ištisus du mėnesius keliavo po Lietuvą (buvo nešamas pėsčiomis, vežamas traukiniu, automobiliu, plukdomas garlaiviu ir kt.) ir buvo iškilmingai pagerbiamas visoje šalyje. Paveikslas į Kauną buvo lėktuvu skraidinamas iš Garliavos. Jį iš lėktuvo išnešė karo aviacijos viršininkas pulk. S. Pundzevičius. Po to paveikslas buvo perduotas nešti Lietuvos aeroklubo pirmininkui prof. Z. Žemaičiui ir šio klubo nariams. Paveikslą lydėjo gausi minia, žygiavo įvairios organizacijos, nešinos savo vėliavomis.

Pasakojimą apie 1930-ųjų rugsėjo 7–8 d. Tautos šventę Kaune tęsime kitoje straipsnio dalyje.

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 

Šio straipsnio parengimą parėmė Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

 
Naujienos iš interneto

Sponsored video

Taip pat skaitykite: