Kartą lyg kažko laukdamas (sakytum šv. Kalėdos dar toli, pavasariu juo labiau nekvepia..), stovėjau prie modernaus pastato, stiklinėmis sienomis. Staiga išgirdau bamptelėjimą – į stiklą atsitrenkė paukštis.
Matyt pats nesuvokdamas kas nutiko, net nespėjo pasimėgauti laisvu kritimu. Trinktelėjo ant rudų plytelių. Mėgino skristi, tačiau greičiausiai susižeidė sparną ir tą akimirką suvokiau jo beviltiškumo jausmą. Priėjau, bet pastarasis spėjo palįsti po kažkieno pastatyta lenta, atremta į nuorūkoms skirtą dėžę. Velniai žino, kokia šio vargšelio rūšis (nors tikrai buvau ištikimas „Lango į gamtą“ žiūrėtojas!), bet jis buvo mažytis. Tilptų delnan. Pasilenkiau ir ištraukiau paukštelį, su tankiai besikilnojančia krūtine.
Jis pravėrė snapelį, kuris turėjo įvaryti man baimę, tačiau sukėlė neįtikėtiną liūdesį. Paglosčiau jo mažytę nugarą. Jis nesipriešino. O ar galėtų? Tada smegenyse suvokiau, jog dažnai ir mes atsiduriame tokiose situacijose.. Mes taip pat skraidome, svajojame, puoselėjame įvairias viltis, kol neatsitrenkiame į realybės stiklą, gaubiantį mūsų lūkesčius. Skaudžiai kūnų pabučiuojame žemę, dažnai padengtą asfalto sluoksniu, mėginame keltis, vėl pakliti, tačiau kažkas trukdo. Baimė dar kartą atsitrenkti? O gal jaučiamės be galo sugniuždyti ir kūnas atmeta skrydžių valdymo bokštelio įsakymus?
Svarbiausia laiku susiprasti, kad kitos išeities nėra. Juk pasislėpusius už lentos, mus anksčiau ar vėliau ras kaimynių šeriamos laukinės katės. O tikėtis, kad kažkas priglaus, maitins ir sergės, kol pasveiksime ir būsime pasiruošę vėl kilti.. Ar patys paimtumėte tą paukščiuką?
Originalus įrašas tinklaraštyje Mantvydo Leknicko blogas
