Perfrazavus vienos dainelės žodžius galima būtų pasakyti taip: jeigu neturi teisinio imuniteto, tai niekas tau jo ir neatims.
Tačiau blogiau yra tiems nelaimėliams, kurie įdėjo milžiniškas pastangas visomis keturiomis siekdami tokio statuso, vaikydamiesi žaltvykslę laukuose, o vieną dieną – žiū! – prarado savo privilegijuotą padėtį kaip šiaudų kūlį liepsnose.
Pirmas patarimas. Nenusigraužkite, ponai, pirštų, nes nėra taip blogai kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Teisinėje visuomenėje pasistengus galima išgyventi net be teisinio imuniteto, vartojant tokius ar panašius pakaitalus kaip piliečių lygybė prieš įstatymą. Pabandykite įsivaizduoti sukaupę visus lakios fantazijos išteklius – be teisinio imuniteto gyvena absoliuti dauguma demokratinės bendruomenės žmonių!
Jeigu Jūs esate Seimo narys ir Jūsų vaizduotę tvirkina legendinis pasakojimas apie teisinį imunitetą kaip dar anais laikais užgimusią apsaugos priemonę nuo galimos karaliaus valdžios savivalės, tai keli patikslinimai, manding, padės įveikti moralinį diskomfortą ir rezignaciją.
Beveik galiu pažadėti, kad, pavyzdžiui, dėl Elžbietos II keliamos grėsmės nevertėtų taip labai baimintis, drebėti kaip epušės lapui, – per trumpos anosios rankos. O kalbant daug rimčiau, reikia vieną kartą išdrįsti pasakyti, kad revoliuciniuose parlamentuose andai priimtas teisinės neliečiamybės principas buvo orientuotas ne tiek į ateities visuomenę, kiek, užklimpus praeityje, kaip išlygą tautos atstovybės atžvilgiu retransliavo tą pačią Viduramžių korporatyvinės teisės kertinę idėją, skelbusią, jog juridinės atsakomybės subjektu yra visa korporacija (profesinis ar luominis susivienijimas), be kurios leidimo atskiras individas negali būti patrauktas teisinėn atsakomybėn. Žinia, tokiais juridiniais korporatyvinės teisės vienetais Viduramžiais visų pirma buvo amatininkų ir pirklių susivienijimai – cechas ir gildija. Kitas klausimas – kaip tokia seno pavyzdžio žmonių organizuotumo forma iš principo gali derėti su atstovavimo tautai pašaukimo supratimu?
Kovoje prieš luominę visuomenę demokratijos šaukliai valstybės kaip bendrosios valios idėją pradėjo tiesiogiai sieti su individu kaip atskira valia, todėl skelbė, kad visa, kas skiria ir individą ir valstybę, t. y. visų pirma įvairios žmonių organizuotumo korporacinės formos, – yra istoriškai netikslingi dariniai, kuriuos reikia kažkaip panaikinti. Dabar būtent valstybės idėja, o ne korporacija žmogui tampa savęs kaip politinės ir teisinės būtybės identifikavimo priemonė, tačiau mūsų nuostabai išaiškėjo, kad, bėgant laikui, kaip neįtikėtinas paradoksas dar ilgai gali išlikti kažkas panašaus į valdžios korporaciją viduramžiška to žodžio reikšme pačiame moderniosios valstybės centre.
Taigi galime sakyti, kad tautos atstovo teisinės neliečiamybės principas (apie kitus atvejus šįkart nekalbėsiu) yra savotiškas apendiksas, dar būtų galima pasakyti – kažkas panašaus į uodegikaulį, liudijantį žmogui buvusias konfigūracijas, bet drauge dabar jau mažai funkcionalų dalyką.
Kitas patarimas. Jeigu Jums, iškiliam Seimo nariui, panaikinus teisinį imunitetą, vis dėlto gresia dideli nemalonumai, lieka tik viena galimybė – prašykitės politinio prieglobsčio pas Aliaksandrą Lukašenką.
