Yra rimtas pagrindas teigti, kad labiausiai intriguojantis pobrazauskinės eros Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) vidinės raidos nutikimas, tikras skandalas gerąja to žodžio reikšme – tai skaisčiai raudonos rožės, vardu Vytenis Andriukaitis šioje palaukėje pražydėjimas, neįtikėtinas socialdemokratinės dvasios dvelktelėjimas.
Staiga tarsi iš nieko padvelkė savito kolorito intensyvus aromatas, žadinantis nesuklastoto politinio spektro vertybių lūkesčius, pasijuto tikrosios socialdemokratijos „druska“, pasimatė klasikinės politikos peizažas. Tai iš tiesų neįtikėtinas įvykis, jeigu prisiminsime, kad A.Brazausko vadovavimo metais LSDP buvo, ko gero, labiausiai nuosekli antisocialdemokratinių nuostatų partija, socialdemokratų pavadinimą dėvinti cirko akrobato, darančio kūlversčius, maniera, užsiimanti pavadinimų klounada.
Ar iš šio fakto, truputėlį užskubant į priekį, jau galima daryti išvadą, kad anksčiau tokio nomenklatūrinio mamuto (pažymint šiuo žodžiu kalibro lygmenį, o ne demonstruojant išankstinį neigiamą nusiteikimą), dar gyvu esant tapusiu monumentu kaip A.Brazauskas šešėlis stelbė labiau įvairiapusę partijos raišką, blokavo socialdemokratinės dvasios atsiskleidimą? Galbūt taip ir bus galima sakyti, jeigu V.Andriukaičio žadinantis socialdemokratinius refleksus pavyzdys įkvėps bendražygius, taps sektinu vertybiniu orientyru, įpareigojančiu keistis, o partija, įveikusi tradicijos luobą, labiau aiškiai angažuosis tokio pavyzdžio naudai. Tačiau, žinia, viena kregždė pavasario dar neatneša, nors čia, kaip atrodo, išties labiau tinka ne krizės įveikimo žirklučių-kregždučių, o atkeiktos raudonosios rožės stebuklinė alegorija.
Tačiau jeigu leisite toliau plėtoti gražiausio metų laiko įvaizdį, tai priminsiu visiems žinomą faktą, kad su pavasario šiluma į paviršių išlenda ne tik džiuginančios akį gamtos grožybės, bet drauge pasimato anksčiau sniego dangos uždengti sąvartynai. Tokiu drastišku žodžiu „sąvartynai“, leisite ar neleisite, savo rizika čia pažymėsiu prasikišančius dabartinėje socialdemokratų veikloje atvejus, kurie netelpa į įprastą politinio spektro aprašą ir iš tiesų su didesne ar mažesne paklaida gali būti traktuotini kaip atsiradusios dėl gravitacinio lauko iškreivinimo politinės anomalijos sąnašos, kaip politinio nešvankumo kristalizacijos nuosėdos.
Su nelabai švaria sąžine dėl galimo spalvų sutirštinimo zonduojant „A.Brazausko valdymo nomenklatūrinės žiemos“ metaforą, nė iš tolo neturiu blogų ketinimų įpiršti neteisingą idėją, jog šis politikos sunkiasvoris, garsus valstybės vyras turėjo kažkokių autoritarinių valstybės valdymo užmačių, taigi nelegalių planų išplėsti savo valdžią. Nieko panašaus! Užsiminiau čia išskirtinai apie tvarkymąsi partijos viduje, apie, jeigu norite, komandos formavimo principus, aplinkos filtravimo praktiką, dar apie partinę drausmę, kai buvo reguliuojami retorikos srautai ir, tarkime, Rusijos valdymo išsiilgę, dėl to ant žemės krentantys bendrapartiečiai nebuvo leidžiami į avansceną laisvai demonstruoti savo nesuvaldytų impulsų ir mėšlungio konvulsijų, o buvo pridengiami labiau korektiško ir civilizuoto kalbėjimo virtuozų iš tos pačios partijos gretų.
Kai tokios užšaldytos gerklės dabar atitirpo, išgirdome ne vieną nelojalų Lietuvos nepriklausomybės idėjai pareiškimą.
Į tai atkreipdamas dėmesį jaučiu neapsakomai baisų diskomfortą, nes neturiu jokio pašaukimo tapti bet kokios nekaltybės sargu, visados vengiu, jeigu įmanoma, moralizavimo intonacijų. Ir čia išties kalbu vedamas labiau estetikos net etikos sumetimų. Būtent estetikos požiūriu ryškėja neskoningas faktas, jog prie senosios generacijos nostalgijos trubadūrų prisidėjo naujieji oratoriai, kuriuos kažkas pagal nelabai tikslią analogiją jau pavadino maoizmo skelbėjais iš akademinės sferos.
Tai galų gale racionaliai sunkiai dešifruojamas ir dėl to dar labiau neskoningas faktas, nes pataikavimas rusiškam šovinizmui nėra nei socialdemokratinė vertybė nei būtinas išpažinti maoizmo postulatas.
Vakarų universitetų maoistų padermė – tai jau išsikvėpusios, prabėgusių dienų intelektinės mados įvykis, kažkoks sujudimas, kadaise vešėjęs, galima būtų net pasakyti, dėl įsismarkavusio intelekto pertekliaus. Tačiau mūsuose, kaip atrodo, tokios „mados“ atgimimas yra labiau trūkumo nei pertekliaus terpės pasekmė, žyminti mūsų pavėlavusios sąmonės baisaus nususimo įvykį.
P.S.
Apie A.Butkevičių čia nebuvo užsiminta nė žodelyčiu ne todėl, jog anas būtų beveidis, ne toks ryškus kaip kiti personažas. Anaiptol! Apie dabartinį socialdemokratų vadą kalbėti, aptariant šios partijos saviidentifikacijos kodus, yra labai keblu kaip tik dėl pastarojo daugiaveidiškumo sindromo.
