Karo muziejaus steigimo idėja pribrendo dar pačioje Lietuvos Nepriklausomybės aušroje. Kaip pirmas žingsnis kuriant Karo muziejų, 1921 m. buvo įsteigta Karo istorijos kolegija, iš kurios narių ženkliausias nuopelnas organizuojant muziejų priklauso gen. ltn. Vladui Nagevičiui (jis buvo ilgametis Karo muziejaus vadovas). Karo muziejus gavo patalpas greta dabartinės Vienybės aikštės. Tai buvo sena rusų cerkvė ir buvęs Dono pėstininkų pulko maniežas. Kadangi šie pastatai savo pirminiame būvyje nė iš tolo nepriminė muziejaus, reikėjo juos atitinkamai pertvarkyti, rekonstruoti, įvesti elektrą, aprūpinti gaisro gesinimo įranga ir kt. Eksponatai buvo gaunami įvairiai: atgabenami iš Nepriklausomybės kovų vietų, dovanojo istorijai neabejingi žmonės, kai kas buvo pasiskolinta. Pats pirkti eksponatus muziejus tuomet dar neturėjo pakankamai lėšų.
Oficialiai Karo muziejus buvo atidarytas 1921 m. vasario 16 d., iškilmėse dalyvavo prezidentas Aleksandras Stulginskis, Steigiamojo seimo, Vyriausybės nariai, muziejų pašventino kan. Juozas Tumas-Vaižgantas. Pirmieji Karo muziejaus darbuotojai (1921 m. jų buvo apie 10) daugiausiai buvo karo invalidai Vyties kryžiaus kavalieriai. 1921 m. balandį buvo pradėtas griauti senas cerkvės bokštas, vietoj jo buvo pastatytas archit. Vladimiro Dubeneckio suprojektuotas bokštas su pilies kuorais. Muziejus ir toliau po truputį gausino savo ekspozicijas, jos pasipildydavo įvairia ginkluote, uniformomis, nuotraukomis, portretais ir kt. 1922 m. Amerikos lietuviai padovanojo Laisvės varpą, kuris pakabintas muziejaus bokšte. 1923 m. Kretingos dvarininkas Aleksandras Tiškevičius padovanojo kaukelio statulą, kuri papuošė tais pat metais prieš muziejų įrengtą fontaną. XX a. trečiajame dešimtmetyje taip pat buvo pradėtas plėtoti Karo muziejaus sodelis, jame buvo statomi įvairūs paminklai, žymių veikėjų biustai. Pirmasis paminklas, iškilęs sodelyje buvo 1921 m. atidengtas Juozo Zikaro kūrinys „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“. 1923 metais pastatyti dr. Jono Basanavičiaus, 1927 m. – Simono Daukanto bei dr. V. Kudirkos biustai. Nuo 1923 m. birželio pradėtos tautinės ir valstybinės vėliavų pakėlimo ir nuleidimo ceremonijos, kurias iškilmingai atlikdavo karo invalidai. 1928 m. gegužės 15 d. buvo atidengtas Laisvės paminklas, sukurtas Juozo Zikaro.
Bėgant metams senasis Karo muziejaus pastatas visiškai suseno, tapo pavojingas eksponatų laikymui dėl gaisro pavojaus. Tad jau XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje imta svarstyti galimybę statyti naują muziejaus pastatą. Pradžioje kelta idėja, jog naujasis muziejaus pastatas turėtų talpinti keleta muziejų: Karo, Archeologijos, Kauno miesto muziejų bei M. K. Čiurlionio galeriją. Naujasis muziejus imtas bendrai vadinti Vytauto Didžiojo vardu. Kertinis šio muziejaus pamatų akmuo buvo iškilmingai padėtas jubiliejinių 1930 metų lapkričio 23 d. (Lietuvos kariuomenės dieną), dalyvaujant prezidentui Antanui Smetonai ir kitiems valdžios atstovams. Naujojo Vytauto Didžiojo muziejaus projektą paruošė archit. V. Dubeneckis, inž. K. Reisonas bei K. Kriščiukaitis. Muziejus buvo statomas sklype tarp K. Donelaičio ir Kalnų gatvių (dab. V. Putvinskio), greta senojo Karo muziejaus. Vytauto Didžiojo muziejus statytas ilgai, net šešerius metus, jo statyboms lėšas aukojo visos Lietuvos gyventojai bei lietuviai išeiviai. Baigus statyti naująjį muziejaus pastatą, senasis buvo nugriautas (stovėjo prieš dabartinį Karo muziejų). 1936 m. Vytauto Didžiojo muziejaus statybos buvo galutinai baigtos ir jis vasario 16 d. buvo iškilmingai atidarytas. Muziejaus pastate įsikūrė du muziejai – Karo bei Kultūros (dab. M. K. Čiurlionio galerija). Vytauto Didžiojo karo muziejus buvo tautinių ir patriotinių vertybių sklaidos židiniu, kurio veiklą sutrikdė 1940 m. prasidėjusi sovietinė okupacija.
Mindaugas Balkus
