J. Pero projektuotas daugiabutis Karaliaus Mindaugo pr. ir S. Daukanto g. kampe.
1944 metais prasidėjusi antroji sovietinė Lietuvos okupacija pakeitė situaciją ir Kauno architektūros plėtotėje. Modernistinės tarpukario Kauno architektūros laikotarpis pasibaigė, dauguma kūrybingiausių architektų emigravo į Vakarus (K. Reisonas, V. Landsbergis-Žemkalnis (1959 m. grįžo), S. Kudokas, F. Vizbaras, A. Funkas ir kt.). 1944 metais besitraukiant vokiečiams Kaunas neteko keliolikos svarbių miesto statinių ir infrastruktūros įrengimų: VDU Fizikos-chemijos instituto rūmų (arch. M. Songaila), J. Damijonaičio pradinės mokyklos (archit. S. Kudokas) Aleksote, Arno Funko projektuoto šešiaaukščio broliams Vailokaičiams priklausiusio namo Vienybės aikštėje, dar 1859 m. statyto geležinkelio stoties pastato, išdegė daugelis Vilijampolės kvartalų (ten 1941-1944 m. veikė Kauno žydų getas), buvo susprogdinti Panemunės, Petro Vileišio (Vilijampolės), Vytauto Didžiojo (Aleksoto) tiltai, elektrinės Petrašiūnuose bei Kleboniškyje, sunaikinta daugelis pramonės įmonių. Visgi dauguma Kauno pastatų išliko, miestas per karą išvengė stipraus bombardavimo ar intensyvaus artilerijos apšaudymo.
Nuo 1945 m. prasidėjo miesto atkūrimas po karo netekčių. Tyrinėtojai atkuriamuoju periodu laiko pirmąjį dešimtmetį po karo (iki 1956 m.). Tada Kaune buvo atstatomos pramonės įmonės, visuomeniniai pastatai, gyvenamieji namai. Tuomet daug statyta individualių sodybinių medinių ir mūrinių 1-2 aukštų namų, kurie telkėsi kvartaluose Vilijampolėje, Žaliakalnyje, Fredoje, greta Tunelio g. ir kt. Jie nepasižymėjo kokiomis nors savitomis ar novatoriškomis formomis, buvo labiau orientuoti į utilitarius poreikius, tačiau juose dar juntama tarpukario modernistinio racionalizmo įtaka, pastebimi įvairūs liaudies architektūros bruožai.
Penktojo dešimtmečio pabaigoje – šeštojo dešimtmečio pradžioje Sovietų Sąjungoje buvo beįsigalintis vadinamasis „stalininis“ stilius, išreiškęs šaltą, oficialų, persmelkiantį monumentalumą, tarsi simbolizuojantis gniuždantį sovietinės sistemos poveikį paprastam žmogui. Šio stiliaus pastatų gausu Maskvoje (garsieji 7 Stalino dangoraižiai), Minske, o Kaune gryno stalininio stiliaus pastatų kone nėra, tačiau kiek panašios stilistinės manieros yra J. Pero projektuotas (pastatytas 1950-1953 m.) daugiabučių kvartalas tuometinėje Pergalės krantinėje (dab. Karaliaus Mindaugo pr. 33, 34; Daukanto g. 1), taip pat Centrinio knygyno pastatas (Laisvės al. 81), daugiabučiai (Laisvės al. 98, 100) greta Kauno miesto savivaldybės. Jų architektūroje jaučiamas stilistinis eklektiškumas, fasadai puošti orderinėmis detalėmis, kurių vėlesnių daugiabučių architektūroje, masiškai statant vadinamuosius „chruščiovinius“ daugiabučius, buvo atsisakyta.
Vienas iš ryškiausių pokarinio laikotarpio statinių Kaune ir bene geriausiai atspindintis to meto architektūrines preferencijas, yra Kauno geležinkelio stoties pastatas Vytauto pr., pastatytas 1953 m. (projekto autorius architektas Piotras Ašastinas). Geležinkelio stoties pastato planas yra ištęsto stačiakampio formos su nežymiai išryškinta vidurine dalimi. Fasadas simetriškas, horizontalios struktūros, centrinė dalis išskirta plačiais laiptais ir piliastrais, o šoninės fasado dalys papuoštos kolonada. Kadangi šis pastatas yra saugotinas sovietinės architektūros paminklas, jis 2003 m. buvo įtraukas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.
Pirmasis dešimtmetis po Antrojo pasaulinio karo visuminiam Kauno architektūriniam veidui neturėjo didelės įtakos, tačiau šio laikotarpio pastatai yra puiki iliustracija sovietinėje Lietuvoje vyravusių architektūrinių vertybių iki prasidedant masiniam statybų industrializavimui šeštojo dešimtmečio pabaigoje.
Mindaugas Balkus
