XVI a. statytas namas Vilniaus gatvėje, išsiskiriantis renesansiniu frontonu
Kauno Senamiestyje regime įvairių senų daugiau ar mažiau autentiškų mūrinių pastatų, statytų XVI-XVII a. Tad šį kartą norime skaitytojus supažindinti su pirmuoju Kauno, kaip mūrinio miesto, raidos etapu.
Dar XVI a. pirmojoje pusėje Kaune (netgi jo centrinėje dalyje, dabartinės Rotušės aikštės prieigose) plytėjo daug neužstatytų sklypų, juose miestiečiai neretai įsirengdavo daržus. Tai buvo ydinga miesto būklė, todėl 1540 m. LDK valdovas Žygimantas Senasis skyrė Kaunui privilegiją, kurioje numatė, jog tušti sklypai, namai bei kitos apleistos vietos turėjo būti apgyvendintos per 1 metus ir 6 savaites (skaičiuojant nuo privilegijos paskelbimo dienos). To nepadarius buvo numatyta minėtą nekilnojamą turtą konfiskuoti valdovo naudai.
Iki XVI a. pradžios Kaunas iš esmės buvo medinis miestas, kuriame mūrinės buvo tik bažnyčios bei miestui juridiškai nepriklausiusi Kauno pilis (ją valdė valdovo paskirtas seniūnas). XVI a. pradžioje mūrinius miestiečių namus buvo galima suskaičiuoti ant rankų pirštų, tačiau artėjant link XVI a. vidurio jų ėmė sparčiai daugėti, o šio amžiaus antrojoje pusėje vyko netgi savotiškas statybų bumas. Mūrines statybas skatino nuolat miestą nusiaubdavę gaisrai, išdegindavę ištisus medinius kvartalus. Dideli gaisrai miestą ištiko 1537, 1567, 1589, 1603, 1624 metais. XVI a. pabaigoje centrinė miesto dalis buvo beveik mūrinė, tačiau tolstant nuo Turgaus aikštės (dab. Rotušės aikštės) mūrnamių mažėjo. XVII a. I pusėje mūrinių pastatų statybų apimtys ėmė mažėti, o jau pastatytieji neretai buvo perstatomi. XVI a. daugiausia statyta gotikinio stiliaus pastatų, XVI a. pb. – XVII a. pr. statinių architektūroje ėmė atsirasti renesansinių (manieristinių), o nuo XVII a. vidurio ir barokinių bruožų.
Iš reikšmingiausių visuomeninių pastatų, iškilusių aptariamuoju laikotarpiu, paminėtina 1542-1562 m. pastatyta (vėlesniais amžiais ne kartą perstatyta) Kauno rotušė, XVII a. I pusėje baigta statyti tuometė parapinė bažnyčia (dabar Šv. Petro ir Povilo arkikatedra bazilika), Švč. Trejybės bažnyčia. XVII a. pradžioje pradėta statyti gynybinė miesto siena, turėjusi bent trejus vartus bei pora apvalių bokštų (vienas jų išlikęs greta Muzikinio teatro sodelio).
Tuometiniai mūro namai buvo statomi galu į gatvę, o sankryžose – galu į pagrindinę gatvę. Gretimų sklypų mūrnamiai vienas prie kito daugiausia glausdavosi mūrine siena. Pirklių sklypuose be gyvenamojo namo stovėdavo mūrinis 2-3 aukštų sandėlis (dažniausiai prie gatvės). Gyvenamieji namai dažniausiai taip pat būdavo 2-3 aukštų, o pirmajame aukšte prie gatvės neretai būdavo pirklio kontora ar amatininko dirbtuvės.
Mūro statyboms svarbiausios statybinės medžiagos buvo plytos ir čerpės, kurios veikiausiai buvo gaminamos miesto plytinėje ar netgi keliose. Mieste taip pat buvo ir privačių plytinių (bernardinų bei kitų vienuolynų plytinės ir kt.). Koklius krosnims gamindavo vietos puodžiai. Stiklas langams nebuvo gaminamas Kaune, tad teko jį atsivežti.
Pabaigoje verta pridurti, jog nemažai XVI- XVII a. Kauno Senamiesčio pastatų amžių bėgyje neatpažįstamai pakito, įgavo vėlesnių architektūrinių stilių bruožus, tačiau keliolika jų buvo sovietmečiu restauruoti (daugiausia Vilniaus g., Rotušės aikštėje), atidengti jų senieji fasadai, atrodantys daugmaž pirminiu (XVI-XVII a.) pavidalu.
Mindaugas Balkus
