Steponas Darius (1896–1933), vienas iš krepšinio Lietuvoje pradininkų
Kauno istorijos rubrikoje paruošėme ciklą straipsnių apie sportą tarpukario laikų Kaune. Pirmajame rašinyje duoklę atiduodame populiariausiam šalyje sportui, bene geriausiam Lietuvos įvaizdžio reprezentantui pasaulyje – krepšiniui.
Nors sporto ištakos siekia senovės Graikijos polius, tačiau modernus sportas gimė XIX a. (Vakarų Europoje bei Šiaurės Amerikoje). Olimpinių žaidynių atkūrimas (1896 m.) rodė, jog sportas ėmė įgauti pripažinimą ir svarbią vietą modernios visuomenės gyvenime. Lietuvoje sportas platesniu mastu ėmė populiarėti tik po Pirmojo pasaulinio karo, tačiau tuometinėje agrarinėje šalyje jis gana sunkiai skynėsi kelią, pelnydamas visuomenės pripažinimą: konservatyvi senoji karta dažnai sportavimą laikė dykinėjimu, tačiau naujoms patirtims neabejingas veiklus jaunimas į sportą žiūrėjo kitaip – kaip į savo kūno tobulinimo, lavinimo būdą bei patrauklią laisvalaikio praleidimo formą. Sportas greičiau plito tarp miesto jaunimo, tuo tarpu fizinės veiklos nestokojusi kaimo jaunuomenė lėčiau atliepdavo į sportinės veiklos idėjų realizavimą.
Krepšinio išradėjai buvo amerikiečiai – 1891 m. krepšinį sugalvojo daktaras Džeimsas Neismitas (James Naismith), o pirmieji šio sporto žaidėjai buvo Springfieldo koledžo studentai (Masačiusetso valstija). Krepšinio idėjos į Lietuvą plito per reemigrantus lietuvius iš JAV (Steponas Darius) bei Rusijos (Karolis Dineika). Pirmieji krepšinio žingsniai Lietuvoje buvo nelengvi – trūko tiek materialinės bazės (aikštelių krepšiniui, įrangos žaidėjų mankštai, tinkamos aprangos ir kt.), tiek profesionalių sportininkų, kvalifikuotų teisėjų, tiek žaidimo taisyklių lietuvių kalba. Tačiau veiklių entuziaztų dėka (Stepono Dariaus, Karolio Dineikos, Elenos Kubiliūnaitės–Garbačiauskienės ir kt.) krepšinis pamažu skynėsi kelią jaunoje valstybėje.
1922 m. balandžio 23-ąją galima laikyti krepšinio gimimo diena Lietuvoje, kai Kaune, Vytauto parko aikštėje, įvyko pirmosios oficialios krepšinio varžybos tarp Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungos (tai buvo viena pirmųjų lietuviškųjų sporto organizacijų, įkurta 1920 m. rugpjūtį) ir Kauno rinktinės. Rezultatu 8:6 laimėjo LFLS komanda. XX a. 3-ojo dešimtmečio pradžioje krepšinis buvo labiau kultivuojamas tarp moterų negu vyrų, be to, tuomet jos krepšinį žaisdavo ne pagal amerikietiškas taisykles, bet pagal vokiškas – su mažesniu kamuoliu, be lentos prie krepšio. 1922 m. spalio 4–10 dienomis vyko pirmasis Lietuvos moterų krepšinio čempionatas, kuriame LFLS komandos žaidėjos (Aldona Bulotaitė, Elena Garbačiauskienė, Arija Karnauskaitė ir kt.) po ketverių rungtynių (8:2, 4:4, 2:4; 4:0) laimėjo prieš Lietuvos šaulių sąjungos rinktinę.
Tuomet Lietuvoje nebuvo profesionalių krepšinio teisėjų, tad teisėjauti tekdavo tiesiog tiems, kas geriausiai išmanė šį žaidimą. Dažnai teisėjo vaidmuo tekdavo Steponui Dariui. 1924 m. išklausę specialius kursus ir išlaikę egzaminus S. Darius, A. Bulvičius, E. Garbačiauskienė ir J. Šulginas tapo pirmos kategorijos krepšinio teisėjais.
Pirmoji lietuviška knygutė apie krepšinį buvo išleista 1922 m. – Karolio Dineikos Krepšiasvydis vyrams (Basket Ball). O žymus transatlantinis lakūnas S. Darius 1926 m. išleido knygelę Basketbolo žaidimas (Krepšiasvydis) ir Lietuvos sporto lygos oficialės basketbolo taisyklės 1926–1927 metams – tai buvo pirmosios krepšinio taisyklės lietuviškai.
Kitoje straipsnio dalyje tęsime pasakojimą apie krepšinį tarpukario laikų Kaune.
