Daugiau nei šimtas apdovanojimų pramoginių šokių konkursuose, Kauno Valstybinio Muzikinio teatro baleto trupės vadovo pareigos, darbas įvairiuose televizijos projektuose, vaikų mokymas, vaidmenys Muzikiniame teatre – tai tik keletas faktų, apibūdinančių choreografą Dainių Bervingį. Pasakojimu apie šį žmogų ir pradėsime ciklą „Kauno menininkų portretai“.
Nuo pramoginių šokių iki baleto…
23 I-osios, 35 II-osios ir 42 III-iosios vietos įvairiuose pramoginių šokių konkursuose per septynerius metus – pasiekimai, kurie vienaip ar kitaip žada šviesią ateitį kiekvienam šokėjui. Visgi, būnant vos keturiolikos metų, šios ateities buvo atsisakyta: „Pramoginiai šokiai visada buvo brangus sportas. Būtent dėl šios priežasties šokius paliko partnerė. Radau kitą partnerę, pakeičiau vadovus, bet buvo pasiekta viskas, kas įmanoma aukščiausia, toliau kilti nepavyko, tad nusprendėm, kad reikia palikti šitą sportą.“ Tačiau ne ilgam. Vos po metų, D. Bervingiui įstojus į vieną Kauno aukštesniųjų mokyklų, akis užkliuvo už skelbimo, kuriame buvo skelbiama, kad Muzikiniam teatrui reikalingi šokėjai, kada nors šokę pramoginius, tautinius ir kitokius šokius. „Pagalvojau – pabandysiu. Nuėjau į atranką, ją sėkmingai perėjau, bet, kadangi buvau tik penkiolikos, manęs niekas negalėjo įdarbinti, tad priėmė kaip stažuotoją. Tada gavau ir pirmą atlyginimą – 80 litų ir juo labai didžiavausi“ – paklaustas apie pirmuosius žingsnius čia, Muzikiniame teatre, šypteli maestro. Jaunuoliui, anksčiau niekad nesimokiusiam jokiose choreografijos mokyklose, penkiolikos metų pradėti mokytis klasikinio baleto buvo iššūkis, kurį didžiulio noro ir pastangų dėka pavyko įveikti: „Padirbus teatre pradėjo sektis lyg ir neblogai, tad priėmė nuolatiniam darbui. Pirmose repeticijose nežinojau, net kas yra pirma pozicija, jau nekalbant apie tai, kaip ji atrodo. Todėl dabar jaučiu didelį dėkingumą maestro Jurijui Smoriginui, kuris be jokio atlygio nuo pat ankstaus ryto pasistatydavo mus tris naujokus, pusantros valandos vesdavo pamokas ir kruopščiai aiškindavo, ką, kada ir kaip reikia daryti. Taip pat mum savo laiko aukojo ir tuo metu vyriausia teatro baletmeisterė Irena Ribačiauskaitė. Taip po kelių metų sušokau princą „Pelenės“ balete. Tai visgi klasikinis baletas ir šokti yra labai sunku. Tad man tai vienas didžiausių pasiekimų šioje srityje.“ Be abejo, prie to prisidėjo ne tik didžiulis darbo krūvis, bet ir meilė šokiui: „Bet kokiu atveju tai priklauso nuo noro. Bet kur su tavim gali dirbti didžiausi specialistai, bet, jei to nenorėsi, nieko neišeis.“
Muzikinis teatras lyg namai
Dabar, praėjus daugiau nei dešimtmečiui tarp Muzikinio teatro sienų, D. Bervingis neapsiriboja vien šokiu. Ambrodžijus operoje „Sevilijos kirpėjas” (G. Rossini), Diurua operetėje „Monmartro žibuoklė” (I.Kálmán), Grafas Bitovskis operetėje „Vienos kraujas” ir Frošas operetėje „Šikšnosparnis“ (J. Strauss), Čarlis/ Policininkas, durininkas, Barnis miuzikle „Mieloji Čariti“ (C.Coleman) bei Negošas operetėje „Linksmoji našlė“ (F. Lehar) – šio artisto biografijoje atsiradę vaidmenys, kurie su šokiu turi mažai ką bendro. Nors visi jie komiški ir patinka pačiam aktoriui, visgi D. Bervingis turi savo mėgstamiausiąjį: „Frošas. Aš nuo pat tada, kai pirmąkart jį pamačiau – 1994-aisiais – beveik kiekvieno spektaklio metu eidavau žiūrėt to trečio veiksmo ir kaskart būdavo juokinga. Galvodavau, kad fantastiška būtų pačiam jį suvaidint. Ir man niekas nepasiūlė, o pats maniau – nepabandęs nesužinosi. Nuėjau pas meno vadovą, parašiau prašymą… Sako: „gerai pabandysim, imk mokykis tekstą“, sakau: „nereikia man to teksto – seniai aš jį moku“. Užteko dviejų repeticijų – viena buvo , kaip teatralai vadina, juoda, kita generalinė. Ir viskas. Jaudulio ir baimės buvo daug, bet man šitas personažas labai patinka.“ Beje, patyrusiam šokėjui ir aktoriui scenos baimė nesvetima dar ir dabar: „Nuo patiespirmo savo vaidmens, kai tereikėjo dukart perbėgti per sceną ir išmesti juosteles iš užkulisių, iki dabar labai jaudinuos prieš lipdamas į sceną. Vienąkart daugiau, kitą – mažiau, bet jaudulio užtenka…“ Kad ir kokie mieli būtų vaidmenys ir įdomu save išbandyti kitame amplua, šokio D. Bervingis atsisakyti negalėtų, o ir pasiekta čia jau daug – įpareigoja ir baleto trupės vadovo pareigos, apie kurias anksčiau ir minčių nebuvo: „Kai įstojau mokytis į Klaipėdos universitetą, maniau, kad ten ir liksiu, dirbsiu Klaipėdos Muzikiniame teatre arba turėsiu kažkokią savo studijėlę. Tačiau pasikvietė mane meno vadovas Gintas Žilys ir paklausė, ar nenoriu užimti baleto trupės vadovo pareigų. Šokas buvo. Kai atėjau čia penkiolikos, nelabai norėjo priimti, dirbau su vyriausiais artistais, o dabar staiga turiu jiems vadovauti. Pažadėjęs pagalvoti, sukrėstas išėjau iš Muzikinio teatro. Po kelių dienų apsisprendžiau – atsisakyti galėsiu bet kada. Žinoma, darbas tikrai nėra lengvas. Tačiau šiandien puikiai sutariu su trupe –jie man labiau draugai nei pavaldiniai, tuo labiau, kai dar pats šoku.“
Už teatro ribų
D. Bervingio veikla neapsiriboja vien teatru. Jis taip pat šoka step‘o grupėje „Funny beat“, dirba su moksleiviais, stato šokius televizijos projektų dalyviams. Paklaustas, ar sunku dirbti su neprofesionalais, maestro sako: „Labai sunku apibrėžti, kas yra profesionalas. Kartais paprastas mėgėjas geriau sušoka už tą profesionalą. Profesionalumas yra labai slidi sąvoka. Man asmeniškai veikla su moksleiviais yra ir darbas, ir poilsis. Atvažiuodamas pas juos po Muzikinio teatro ar kažkokių rimtų koncertų aš pailsiu, nes labai smagu, kai tvyro gera atmosfera: tie, kurie nori dirbt – dirba, kurie nenori – išeina. Nėra taip, kad aš ten daug uždirbčiau ar panašiai. Tai labiau laisvalaikis – nors būni kartais ir labai pavargęs, bet, kai pamatai žmonių degančias akis, kai iš tavęs nori kažkokių žinių, kurias tu gali suteikti ir padaryti žmones laimingesniais – tai viską atperka.“ Lygiai taip pat, kaip dėl savųjų pasirodymų, mokytojas jaudinasi ir dėl savo auklėtinių: „Aš esu labai priekabus prie choreografijos ir į savo darbą žiūriu labai kritiškai. Galvoju, kad kažkur galėjau padaryti geriau, kažkur galbūt persistengiau, galėjau viską labiau išaiškint. Žinoma, jei viskas gerai, tai jausmas toks, lyg tavo vaikas parneštų dešimtuką iš mokyklos – džiaugies, kad jis kažko išmoko. O jeigu dar kas nors iš šalies pasako, kad patiko, – tai didžiausias komplimentas.“
Pabaigai. Dar viena šokių studija.
Netrukus Kauno širdyje, Laisvės alėjoje, atsidarys „Funny beat“ šokių studija, kurioje pamokas ves ir Dainius Bervingis. Joje bus mokoma šokti step‘o, pramoginių, disco ir kitų stilių šokių, kurių poreikis bus juntamas: „Žiūrėsim, kaip seksis . Dabar tiek Kaune, tiek Lietuvoje labai daug šokių studijų, todėl bandysime kažkuo nustebinti šokio pasaulį“ – pokalbio pabaigoje viltingai ištarė choreografas.
