(c) Dainiaus Ščiukos asmeninio archyvo nuotr.

Jeigu kokiame nors koncerte tarp akimirkų medžiotojų pamatysite vaikinuką su Nikon fotoaparatu ant kaklo – greičiausiai tai bus jis. Jeigu kur nors Laisvės alėjoje pamatysite į jus nukreiptą objektyvą, neišsigąskite – tai greičiausiai vėl bus jis. Šį kartą KaunoŽinios.lt cikle „Kauno menininkų portretai“ žmogus, iš tiesų įamžinantis ir portretus – jaunas fotomenininkas Dainius Ščiuka.

– Kada ir kaip „atėjai“ į fotografiją?

Iš tikrųjų turbūt fotografija atėjo pas mane. Kaip ir daugeliui viskas prasidėjo nuo seno „Zenit“ fotoaparato. Kažkada dar būdamas vaikas radau tokį vieną savo stalčiuje. Iš pradžių pažaisdavau, nesuprasdamas, kas tai yra. Na, o kai suėjo 14, gal 15, metų aš jį vėl išsitraukiau. Tiesiog taip susiklostė, kad draugai fotografavo, tai ir aš eidavau į paskaitas… Tada paėmiau tą Zenitą, įsidėjau juostelę… Ta pirma juostelė ir įtraukė mane į visa tai. Tada buvo antra juostelė, trečia, nusipirkau kitą juostinį aparatą. Ir štai aš jau esu čia daugiau nei trejus metus.

– Labiau patinka fotografuoti juostiniu ar skaitmeniniu aparatu?

Labai sunku palyginti. Fotografuodamas su juosta aš pailsiu. Kartą į mėnesį užsidarau laboratorijoj 6-7 valandom, prie raudonos lempos darau nuotraukas, o išėjęs jaučiuos pailsėjęs – tai kaip savotiška meditacijos forma, kai išsivalo visos mintys. O skaitmeninė fotografija – daugiau kaip įrankis viskam: ir menui, ir reportažui, ir portretui.

– O koks žanras yra pats mėgstamiausias?

Iš esmės fotografuoju viską. Iš meninės pusės gal daugiausia gatvės fotografija – visi stipriausi mano darbai būtent šio žanro. Taip pat nevengiu reportažinių nuotraukų, kada nors norėčiau padirbėti spaudoje, kur reikėtų suderinti viską – tiek greitį, tiek kokybę. Taip pat turiu keletą abstrakčių serijų, ciklų, kuriuos dar stengiuosi pildyti. Tačiau visgi labiausiai patinka ta gatvės socialinė fotografija. Ji tiesiog yra manyje, aš vystau ją, stengiuosi kuo daugiau fotografuoti būtent gatvėje.

– Tave galima pamatyti įvairiuose koncertuose, renginiuose. Į juos vaikštai todėl, kad patinka muzika, ar dėl to, kad gali fotografuoti, ar dėl to, kad fotografuodamas gali klausyti muzikos?

Dabar jau fotoaparatas tampa bilietu į koncertus. Pavyzdžiui, „Senamiesčio žiogą“ pradėjau fotografuoti dėl to, kad labai patiko muzika. Dabar kartais einu į koncertus todėl, kad norisi tik fotografuoti. Tokie festivaliai kaip „Senamiesčio žiogas“ ar „Palėpės muzika“ yra įdomūs tuo, kad dar toli gražu ne viską esu išgirdęs. Todėl greičiausiai einu tam, kad klausydamas mėgstamos muzikos galėčiau fotografuoti (šypsosi).

– Kiek nuotraukų dažniausiai padarai per koncertą?

O tai labai priklauso nuo atlikėjo, trukmės. Bet dažniausiai tris-keturis šimtus. Tačiau nuotraukų atranka yra labai svarbus dalykas. Anksčiau norėdavosi daugiau jų palikti, o dabar stengiuosi atsirinkti mažiau, bet tikrai vertų likti. Nesvarbu, kad tų nuotraukų yra tik dešimt, bet žiūrinčiam žmogui jos paliks didesnį įspūdį negu dar dešimt ne tokių gerų.

– Visgi tavo reportažinės nuotraukos būna labiau meniškos nei tos, kurias daugelis gali suprasti kaip reportažą. Kodėl?

Nežinau, tiesiog taip išeina, taip akis mato. Paprasčiausiai, yra žmonės, kurie gimę rašyti, yra žmonės, kurie gimę fotografuoti – turbūt esu iš pastarųjų tarpo (šypteli). Žinoma, aš to mokiausi, mokausi ir dar labai ilgai mokysiuosi. Kai palyginu pirmąją parodą, kuri buvo daryta prieš dvejus metus, su viena paskutiniųjų, eksponuota „Senamiesčio žioge“, – didžiulis kontrastas. Turbūt tų darbų, kuriuos dariau prieš dvejus metus, dabar niekam net nedrįsčiau rodyti. Galbūt po dar trejų metų bus taip, kad dabartinius darbus norėsis slėpti kuo giliau.

– Kiek parodų jau esi surengęs?

Šiuo metu suskaičiuoju aštuonias ar devynias… Bet ne visos asmeninės. Asmeninių kol kas buvo vos pora. Dažniausiai tai būna dalyvavimas masinėse parodose su kitais kolegomis. Yra buvę keletas tiesiog įdomių projektų. Su vienu fotomenininku Tadu Šlajumi dirbome prie projekto „Psichoteka“. Perkūno namo rūsyje eksponavome fotografijas, darytas buvusioje psichiatrijos ligoninėje, kurioje dabar įsikūręs Vilniaus Dailės akademijos Kauno dailės fakultetas, taip pat fotografavome sename apleistame darželyje. Atspausdinome darbus, prie jų pateikėme filmuką – išėjo toks audiovizualinių menų projektas. Žmones leidome tamsoje, duodami tik žvakę; labai garsiai grojo muzika – įvairūs šnopavimai, širdies plakimas, šiek tiek gitaros garsų. Viskas buvo taip „vaiduokliška“, nuotraukose atsispindėjo visi mūsų skausmai, mūsų nelaimės. Buvo labai įdomių ir įvairių reakcijų – vieni išbūdavo ten vos 10 sekundžių, kiti – 20 minučių. Nusikabinus tą parodą apėmė keistas lengvumo jausmas. Iki tol nebuvau patyręs nieko panašaus.

– Kuo dar be fotografijos užsiimi gyvenime?

Fotografija. Tai mano gyvenimas. Nepavykus įstot į norimą profesiją, tiesiog pasilikau metus sau ir fotografijai. Daugiau nieko gyvenime ir nenoriu veikti. Ir kūrybiniu atžvilgiu šie metai tikrai buvo naudingi. O kaip bus toliau – pamatysim. Kol kas beveik nesiskiriu su fotoaparatu – kad ir kur beeičiau, turiu jį šalia.

– Ar kas nors daro įtaką tavo veiklai?

Įtakos gal niekas nedarė, bet būna, kad dirbi su vienu žmogumi, vėliau su kitu ir automatiškai kažko išmoksti, pasisemi iš kiekvieno. Aleksandras Macijauskas vienoje paskutinių savo parodų yra pasakęs, kad geras fotografas turi būti Don Kichotu ir Sanča Pansa vienu metu. Toks užsisvajojęs, bet kartu ir kiek materialistas.

– Ar sutinki, kad, norint būt geru fotografu, reikia būt labai pasitinkinčiu savimi?

Na, man tokių problemų nekyla (juokiasi). Viskas prasidėjo nuo gatvės fotografijos. Norint fotografuoti gatvėje reikia pakankamai pasitikėti savimi, nebijoti, jei kas nors ką nors pasakys ir t.t. Anksčiau to pasitikėjimo buvo dar daugiau, bet dabar jau suprantu, kad, pavyzdžiui, nufotografavus žmogų su negalia būtų išties stiprus kadras, bet tiesiog negaliu – gal surimtėjau.

– Ar daug technikos tavo fotoaparato „garderobe“?

Ne. Iš tikrųjų, palyginus su kitais kolegomis, kaip jie daro, tai maniškis labai mažas. Neturiu aukštesnio lygio veidrodinio aparato, kuprinėje – vos du objektyvai… Jau kaip ir reikėtų naujo, aukštesnės klasės aparato, bet kol kas įplaukų nėra tiek daug, kad galėčiau sau leisti nusipirkti kažką profesionalesnio, tačiau man dar labai netrukdo ir dabartinis aparatas – visgi didžiąją nuotraukos dalį lemia žmogus, o ne technika.

Naujienos iš interneto

Sponsored video

Taip pat skaitykite: