Art Spiegelman. Maus. Grafinis romanas. Iš anglų k. vertė Jūratė Juškienė, Olga Lempert. K.: Kitokia grafika, Kitos knygos, 2012. 296 p.

Kas gali būti skaudesnio, baisesnio ir šlykštesnio žmonijai nei masinis naikinimas, karai, genocidas? Egzistuoja ir nuomonė, kad žydų tauta dėl turtų ir galios labiausiai „pasipelnė“ iš savo nelaimės, kai egzistuoja daugybė kitų grupių ir tautų, apie kurių naikinimą didžiuma likusio pasaulio ne ką žino ir dabar. Visgi šį kartą – ganėtinai klasikinis variantas – kalbėsime apie žydus, kurie Antrojo pasaulinio karo metais buvo persekiojami Europoje, o kartais ir už jos ribų.

VšĮ „Kitokia grafika“, pradėjusi leisti rimtuosius komiksus, Vilniaus knygų mugėje pristatė dar vieną debiutą – Arto Spiegelmano „Maus“. Trumpai drūtai – talentingo dailininko istoriją apie tėvų (ypač tėvo) patirtas traumas koncentracijos stovyklose. Žydus „Mause“ atitinka vargšės pilkos pelytės, vokiečius – kraujo ištroškusios katės, lenkus – kiaulės (statistinis lietuvis turbūt dabar šypteli), amerikiečius – šunys. Šis sumanymas – viena pagrindinių komikso sėkmės paslaptyčių.

Sūnaus į diktofoną įrašyti tėčio prisiminimai yra aprašomų įvykių pagrindas. Truputį pagalvojęs, supranti, kad taip daryti visai patogu ir naudinga, istorija paliudys, kad yra ne vienas pavyzdys, kai iš, atrodytų, paprasto interviu nukaltas romanas sulaukė pripažinimo.

Galbūt ir keista, galbūt ir ne, kad daug kalbų ir klausimų skaitytojams sukėlė laužyta pagrindinio veikėjo Vladeko kalba. Po karo baisybių šiam pelėnui taip ir nepavyko normaliai išmokti American English, o gal to nenorėjo specialiai: atseit jums neteko tiek visko patirti kaip man, tai kodėl turėčiau tapatintis su jumis ir apsimesti viską užmiršęs?

Iš tikrųjų Vladekas senatvėje ima atitikti tiek žydo šykštūno stereotipą, tiek klasikinį „Pink Floyd“ apdainuotą potrauminį (pokarinį) žmogiūkštį: užsidariusį, gyvenantį praeitimi ir dėl patirtų traumų ganėtinai šlykštų.

Knyga, suprantama, turi šiek tiek liūdesio, tiksliau – jo užtaiso, bet ji turi pranašumą dėl to, kad čia nėra „Pianisto“, „Vilniaus geto“ depresyvumo. Arto Spiegelmano darbas, jei jau lyginsime su įprastesniais literatūros žanrais, labiau primena „Dievų mišką“. Čia daugiau pozityvaus grotesko, mažiau melancholiškų pa(si)raudojimų.

Gerbiu kūrėjus už jų novatoriškumą, kokybiškus mėginimus jau nemažai „nudrožtas“ temas pateikti savaip, naujai. Visi puikiai supranta, kad tai yra atsisėdimas ant deguto statinės ir tapimas priklausomam nuo savitais algoritmais valdomų masių ir nuo dar neapsiplunksnavusių ar visai nupušusių meno kritikų.

Nesu didelis komiksų žinovas (atrodo, tuoj toks būsiu priverstas tapti), bet tai, ką daro „Kitokia grafika“ kartu su „Kitomis knygomis“, yra gražu, pagirtina ir turi išliekamąją vertę. Lieka laukti trečiojo šios gražios subkultūriškos poros nėštumo, kaip kad buvo dainuojama viename funk šlageryje.

Jeigu reikėtų vienu žodžiu apibūdinti šitą principu „iš lūpų į ausis“ sukurtą knygą, sakyčiau „stipru“. Pasakykite ką nors ir jūs.

“ŠIaurės Atėnai”

Naujienos iš interneto

Sponsored video

Taip pat skaitykite: