„Veržlumo akimirka, keistas jaudulys, – ji nėrė į bedugnį orą ir paskui jau nebuvo nieko. Įsiviešpatavo tamsa.”
Kate Atkinson (Keit Atkinson, g. 1951 m. Jorke, Jungtinėje Karalystėje) – viena žymiausių šiuolaikinių britų rašytojų. Pirmasis jos romanas „Anapus fotografijų“ iškart atnešė jai Whitbread (dab. Costa) premiją ir tarptautinį pripažinimą. Šiuo metu jau išleisti trys šios autorės romanai ir detektyvų ciklas. 2011 m. už nuopelnus literatūrai ji buvo apdovanota Britų Imperijos ordinu. Naujausia Kate Atkinson knyga „Gyvenimas po gyvenimo“, laimėjusi Costa ir South Bank Sky literatūros premijas – keista ir įsimenanti istorija, sudominusi viso pasaulio skaitytojus.
Kas būtų, jeigu galėtumėte gyventi dar ir dar kartą? Jei galėtumėte ištaisyti klaidas? Jei galėtumėte pakeisti istorijos tėkmę?
1910 metų vasario vienuoliktoji, Anglijoje siaučiant pūgai pasiturinčio finansininko šeimoje gimsta mergaitė, Ursula Tod – trečiasis šeimos vaikas. Deja, naujagimė miršta net neįkvėpusi, nes daktaras per sniegą negali nusigauti iki gimdyvės. Tačiau Ursulos istorija nepaprasta – ji gauna dar vieną šansą pradėti gyvenimą. Viskas kartojasi, tik šįkart daktaras spėja laiku…
Nerimastinga, įvykių kupina pirmoji XX a. pusė praslenka prieš Ursulos ir skaitytojų akis. Antrasis pasaulinis karas artinasi. Istorija (ir Kate Atkinson) Ursulai yra paruošusi misiją: išgelbėti pasaulį nuo neišvengiamo likimo. Tačiau ar sugebės – ir ar panorės Ursula tai padaryti?
Kate Atkinson pasakoja neįtikėtiną istoriją apie begalybę galimų gyvenimų. Keista, sudėtinga, įtraukianti, puikiu stiliumi aprašyta nuolat nutrūkstančių ir vėl prasidedančių Ursulos Tod gyvenimų pynė priverčia pagalvoti – ką darytume, jei po šito gyvenimo sektų dar vienas? Ir dar?
Gillian Flynn, knygos “Dingusi” autorė:
“Man trūksta žodžių, kuriais galėčiau apibūdinti šį romaną: stulbinamas, sąmojingas, jaudinantis, graudus, gilios minties. Trumpai tariant, tai viena iš geriausių knygų, mano skaitytų šiame šimtmetyje”.
_________________________________________________________________________________
1939-ųjų rugsėjo antroji
– Nenusimink, Peme, – paguodė ją Haroldas. – Kodėl čia taip tylu, kur padėjai berniukus?
– Pardaviau, – linksmai kilstelėdama galvą tarė Pamela. – Visus tris už dviejų kainą.
– Pasilik pas mus nakvoti, Ursula, – kilniai pasiūlė Haroldas. – Rytoj neturėtum būti viena. Tai bus viena iš tų siaubingų dienų. Tai – daktaro nurodymas.
– Ačiū, – padėkojo Ursula. – Bet aš jau turiu kitų planų.
Ji pasimatavo geltoną išeiginę krepdešino suknelę, kurią nusipirko tą dieną karo išvakarėse taškydama pinigus Kensingtono Didžiosios gatvės parduotuvėse. Krepdešinas buvo raštuotas – išmargintas juodomis skrendančiomis kregždutėmis. Ji pasigrožėjo ir suknele, ir savimi, bent jau ta dalimi, kurią galėjo matyti tualetinio stalelio veidrodyje, – mat jai teko užsilipti ant lovos, kad galėtų apžiūrėti suknelės apačią.
Per plonas namo Argilo kelyje sienas Ursula girdėjo ponią Eipljard riejantis – angliškai – su vyru, tikriausiai paslaptinguoju ponu Eipljardu, kuris ateidavo ir išeidavo kada panorėjęs. Ursula buvo sutikusi jį tik kartą – kai jiedu prasilenkė ant laiptų, jis niūriai dėbtelėjo į ją ir, nė nepasisveikinęs, nuskubėjo toliau. Jis buvo stambus vyras, trykštantis sveikata ir truputį kiauliškos išvaizdos. Ursula galėjo įsivaizduoti jį stovintį prie mėsinės prekystalio arba tampantį maišus alaus darykloje, nors, pasak panelių Nesbit, iš tiesų jis dirbo draudimo agentu.
Ponia Eipljard buvo visai kitokia: liesa, išblyškusi; kai jos vyras išeidavo iš buto, Ursula girdėdavo ją liūdnai dainuojant nesuprantama kalba. Sprendžiant iš skambesio, tai buvo viena iš Rytų Europos kalbų. Kaip praverstų pono Karverio esperanto kalba, dingtelėjo Ursulai. (Žinoma, jei tik visi ją mokėtų.) Juolab dabar, kai į Londoną plūsta tiek daug pabėgėlių. („Ji čekė, – pagaliau pranešė jai panelės Nesbit. – Mes net nežinojome, kur ta Čekoslovakija, ar ne? Būtų geriau, jei ir nebūtume sužinojusios.“) Ursula numanė, kad ponia Eipljard tam tikra prasme taip pat pabėgėlė – ji ieškojo ramaus uosto anglo džentelmeno glėbyje, o rado smurtauti linkusį poną Eipljardą. Ursula pagalvojo, kad jei kada nors išgirstų poną Eipljardą iš tiesų mušant žmoną, tada jai tektų pasibelsti į jų buto duris ir pamėginti kaip nors tą smurtą sustabdyti, nors ir nenumanė kaip.
Kivirčas gretimame bute pasiekė kulminaciją ir, tarsi dedant tašką, Eilpjardų buto durys garsiai trinktelėjo ir viskas nurimo. Ponas Eipljardas, garsėjantis triukšmingais išėjimais ir atėjimais, nutrepsėjo laiptais žemyn nešvankiai plūsdamas moteris ir užsieniečius, o vargšei poniai Eipljard tiko ir viena, ir kita.
Gaiži nepasitenkinimo aura, prasismelkusi per sienas kartu su dar nemalonesniu virtų kopūstų kvapu, tikrai gana sunkiai slėgė. Ursulai norėjosi, kad pabėgėliai būtų melancholikai ir romantikai, atvykę dėl savo kultūrinio gyvenimo, o ne užgauliojamos draudimo agentų žmonos. Jos akimis, tai buvo paika ir neteisinga.
Ji nulipo nuo lovos ir pasisukiojo prieš veidrodį. „Suknelė man tinka“, – nusprendė Ursula, mat tebebuvo puikios figūros, nors jau artėjo prie trisdešimties. Ar vieną dieną ir jos talija bus tokia matroniška kaip Silvi? Palengva jai ėmė atrodyti neįtikėtina, kad kada nors dar galėtų turėti savo vaikų. Ji prisiminė laikiusi ant rankų Pamelos vaikus, taip pat prisiminė Tedį ir Džimį, – kokia visa apimanti meilė, siaubas ir begalinis troškimas apsaugoti. Kiek stipresni šie jausmai, jei tai tavo vaikas? Galbūt per stiprūs ištverti.
Po pietų jiedviem su Silvi geriant arbatą „John Lewis“ prekybos centro arbatinėje Silvi paklausė:
– Niekada neužsinori turėti vaiko?
– Kaip tavo vištos?
– Karjeros moteris, – tarstelėjo Silvi taip, tarsi tie žodžiai būtų vienas su kitu nederėję. – Senmergė, – mąsliai pridūrė ji. Ursula negalėjo suprasti, kodėl motina taip stengiasi ją suerzinti. – Gal tu niekada neištekėsi, – pasakė Silvi apibendrindama, tarsi Ursulos gyvenimas būtų baigtas.
– O kas čia blogo? Turėti netekėjusią dukterį? – paklausė Ursula, kąsdama pyragaitį su kremu ir glajumi. – Džeinė Osten puikiausiai gyveno be vyro.
Ji per galvą nusivilko suknelę ir su vienais apatiniais ir kojinėmis nupėdino prie virtuvės kriauklės, prisileido iš čiaupo stiklinę vandens, o tada susižvejojo kietą grietininį sausainuką. „Kalėjimo maistas, – dingtelėjo jai, – gera
treniruotė prieš tai, kas laukia.“ Pusryčiams suvalgė skrebutį ir visą dieną daugiau nieko neturėjo burnoje, išskyrus Pamelos pyragą. Ji tikėjosi, kad Kraitonas šįvakar bent jau pavaišins gera vakariene. Jis pakvietė susitikti „Savojos“ viešbutyje, jųdviejų susitikimai viešumoje buvo reti, ir ji svarstė, ar laukti dramos, ar karo šešėlis yra pakankamai dramatiškas ir jis nori pasikalbėti apie tai?
Ursula žinojo, kad rytoj bus paskelbtas karas, nors būdama su Peme ir apsimetinėjo kvailele. Kraitonas, atsižvelgdamas į tai, kad jie abu pasirašė Valstybės paslapčių saugojimo aktą, daug ką jai pasakodavo, net tai, ko nederėjo. (Kita vertus, Ursula beveik nieko jam nepasakodavo.) Pastaruoju metu jis vėl svyravo, ir Ursula toli gražu nebuvo tikra, į kurią pusę jis pasuks, net nežinojo, į kurią pusę ji norėtų matyti jį sukant.
Jis paprašė susitikti su juo ko nors išgerti – šis prašymas, perduotas kaip Admiraliteto dokumento priedas, paslaptingai atsirado ant jos darbo stalo, kai ji buvo trumpam išėjusi iš kontoros. Jau ne pirmą kartą Ursula klausė savęs, kas pakišdavo tas žinutes, rodės, jos buvo atnešamos elfų. „Manau, jūsų departamente bus atliekamas auditas“, – buvo parašyta raštelyje. Kraitonas mėgo kodus. Ursula vylėsi, kad slapti Karinio jūrų laivyno pranešimai nebuvo taip paprastai užkoduoti kaip Kraitono.
Panelė Foset, viena iš jos padėjėjų, pamatė visiems prieš akis gulintį raštelį ir apimta panikos pažvelgė į Ursulą.
– Vajė! – tarė ji. – Pas mus? Auditas?
– Kažkas nusprendė pajuokauti, – atsakė jai Ursula ir suirzo, kad nuraudo.
Tose nuodėmingose (jei ne tiesiog nešvankiose), bet iš pirmo žvilgsnio nekaltose žinutėse slypėjo kažkas visai nebūdinga Kraitonui. „Manau, jums trūksta pieštukų.“ Arba: „Ar jūsų rašalinėse pakankamai rašalo?“ Ursula norėjo, kad jis išmoktų Pitmano stenografijos arba diskretiškumo. O geriausia, kad liautųsi rašęs tas žinutes.
Kai „Savojos“ durininkas atvėrė Ursulai duris, Kraitonas laukė jos prabangiame vestibiulyje, bet, užuot palydėjęs į amerikietišką barą antrame aukšte, nusivedė laiptais aukštyn į apartamentus trečiame. Lova, milžiniška ir apkrauta pagalvėlėmis, rodės, užėmė vos ne visą kambarį. „Aa, tai štai kodėl mes čia“, – dingtelėjo jai.
Krepdešino suknelė tokia proga Ursulai atrodė per prasta ir ji apsivilko tamsiai mėlyną atlasinę – vieną iš trijų gerųjų vakarinių suknelių, – bet dabar dėl šio sprendimo gailėjosi, mat Kraitonas, jei nekreips dėmesio į formalumus, netrukus tikriausiai nuvilks jai tą suknią, o ne vaišins puikia vakariene.
Jam patikdavo Ursulą nurengti ir į ją žiūrėti. „Kaip Renuaras“, – sakydavo jis, nors apie meną beveik nieko neišmanė. „Geriau Renuaras nei Rubensas, – pagalvojo ji. – Juo labiau nei Pikasas.“ Kraitono dėka ji išmoko žiūrėdama į save nuogą veidrodyje beveik visiškai nekritikuoti. Matyt, Moira buvo moteris, mėgstanti ilgus flanelinius marškinius ir išjungtas šviesas miegamajame. Kartais Ursula klausdavo savęs, ar tik Kraitonas neperdeda kalbėdamas apie savo žmonos charakterio griežtumą. Porą kartų jai buvo šovusi mintis nukeliauti į Vorgreivą, bent akies krašteliu pamatyti išduotą žmoną ir įsitikinti, ar ji tikrai taip neskoningai atrodo. Žinoma, bėda su Moira iš kūno (kaip ji įsivaizdavo, rubensiško, o ne renuariško) ir kraujo buvo ta, kad apgaudinėti tikrą žmogų Ursulai būtų buvę sunkiau nei paslaptingą jo idėją.
(„Bet ji ir yra tikras žmogus, – sutrikusi tarė Pamela. – Koks veidmainiškas argumentas…“ – „Aš tai suprantu.“ Tas pokalbis vyko vėliau, pavasarį, gana nervingai švenčiant šešiasdešimtąjį Hju gimtadienį.)
Pro apartamentų langą atsivėrė puikus vaizdas į Temzę nuo pat Vaterlo tilto iki Parlamento rūmų ir Didžiojo Beno, nors dabar, temstant, visi jie skendėjo šešėliuose. („Violetinė valanda.“) Ji šiaip taip įžiūrėjo Kleopatros Adatą – tamsų, į dangų kylantį pirštą. Paprastai žėrinčių ir mirgančių Londono šviesų dabar nebuvo. Jau atėjo užtemdymo laikas.
– „Slėptuvė“ buvo užimta? Išėjai į viešumą? – paklausė Ursula, kai Kraitonas atkimšo butelį šampano, kuris laukė jųdviejų įstatytas į aprasojusį sidabrinį kibirėlį. – Ar ką nors švenčiame?
– Atsisveikiname, – tarė Kraitonas, taip pat priėjęs prie lango ir duodamas jai taurę.
– Atsisveikiname? – suglumusi pakartojo Ursula. – Pasikvietei mane į gerą viešbutį ir vaišini šampanu tik dėl to, kad praneštum, jog tarp mūsų viskas baigta?
– Atsisveikiname su taika, – paaiškino Kraitonas. – Atsisveikiname su pasauliu, kurį pažinojome. – Ir kilstelėjęs taurę jis parodė į langą, į didingą, sutemų gaubiamą Londoną. – Už pabaigos pradžią, – niūriai tarė jis. – Palikau Moirą, – lyg tarp kitko pridūrė.
Ursulai tai buvo visiškai netikėta.
– O mergaites? („Tik pasitikrinsiu“, – pagalvojo.)
– Ir mergaites. Gyvenimas per daug brangus, kad atsisakytum laimės.
Kiek dar žmonių visame Londone šį vakarą sako tą patį. Tiesa, galbūt ne tokioje malonioje aplinkoje. Žinoma, yra ir tokių, kurie sako šiuos žodžius, norėdami likti ištikimi tam, ką jau turi, o ne visko atsisakyti, pasidavę įgeidžiui.
Staiga, visiškai netikėtai apimta panikos, Ursula tarė:
– Nenoriu už tavęs tekėti.
Ir tik ištarusi šiuos žodžius pajuto, koks tvirtas jos apsisprendimas.
– Aš ir nenoriu tavęs vesti, – pasakė Kraitonas ir – net keista – ji pasijuto nusivylusi.
– Egertono soduose išsinuomojau butą, – tarė jis. – Pamaniau, gal persikelsi ir apsigyvensi su manimi.
– Gyvensime susimetę? Nusidėdami? Naitsbridže?
– Jei nori…
– Na, tu ir įžūlus, – pasakė ji. – O tavo karjera?
Jis niekinamai numykė. Vadinasi, naujoji Kraitono Jutlandija turėjo būti ne karas, o ji.
– Ar sutiksi? Ursula…
Ursula žvelgė pro langą į Temzę. Upės jau beveik nebuvo matyti.
– Mums reikia tosto, – susigriebė ji. – Kaip ten sako jūreiviai – „Tegul meilužės ir žmonos niekada nesusitinka“? – Ji susidaužė su Kraitonu ir pridūrė: – Mirštu iš bado, juk mes vakarieniausime, tiesa?
