Visi bendrai ir beveik kiekvienas atskirai, lietuviai lenkų nemėgsta. Yra tų, kurie nemėgsta visų lenkų, yra tų, kurie nemėgsta dalies, bet klausimas „dėl kokios pagrindinės priežasties nemėgsti lenkų asmeniškai tu?“, lietuviui dažniau sukels susimąstymą, kurią priežastį pasirinkti nei nuostabą dėl tokio klausimo formuluotės.

Lenkai nemėgstami dėl dviejų pagrindinių priežasčių – istorijos ir savos ar kažko labai patikimo patirties su lenkais.

Pradėkim nuo istorijos. Kai subyrėjo Sovietų Sąjunga, vieninteliai alternatyvūs anksčiau uždrausti istorijos mokslo vadovėliai buvo knygos, išleistos tarpukario Lietuvoje arba netrukus po Antro Pasaulinio karo Jungtinėse Amerikos Valstijose – jų autoriai atskleidė tikrąją tiesą, apie tai, kokią gyvatę prie krūtinės glaudėme tūkstantį metų.

Lietuvos valstybė susiformavo kaip atsakas lenkų priešiškiems veiksmams: neapsikentę triukšmingų ir kvapnių kaimynų lenkai pasikvietė į Prūsiją Kryžiuočių ordiną, kuris, keldamas nuolatinę grėsmę, privertė mus susivienyti į bendrą valstybę ir karūnuoti iki šiol vienintelį Lietuvos karalių Mindaugą. Žinoma, karūnavimas ir valstybės sukūrimas dabar minimas kaip nacionalinė šventė, tačiau akivaizdu, kad šios šventės pėdos plaunamos neapykantos lenkams šaltinyje.

Po šios kaimynų išdavystės, patys lenkai du šimtus metų įstrigo tarpusavio konfliktų ir nuolatinių susidūrimų su Ordinu kovoje, kuri greičiausiai būtų pasibaigusi Lenkijos išnykimu, jei ne Lietuvos kunigaikštis Vytautas, nudaigojęs kryžiuočius visiems laikams mūšyje prie Žalgirio. Taip, lietuviai jame pagarsėjo, kaip viduryje mūšio bėgantys ir paliekantys visą kautynių svorį lenkų kavalerijai ir Smolensko pulkams, bet net ir vaikas šiandien Lietuvoje žino, kad tai buvo genialus Vytauto atsitraukimo manevras, o ne panikos priepuolis ar visiškai nominaliai mūšiui vadovavusio tam momentui sulenkėjusio Jogailos sprendimas.

Ar sulaukėme už tai lenkų padėkos? Kur gi ne – Vytautas turėjo tapti Lietuvos karaliumi, popiežius išsiuntė karūną, bet Lenkijos teritorijoje ji kažkaip… pasimetė. Karalystę pavogė lenkai.

Vėliau lietuviai buvo priversti sudaryti Liublino uniją. Taip, jei ne ji, Lietuva būtų nukariauta Rusijos ir tauta greičiausiai būtų išnykusi, bet meilės “santuokoje” su lenkais nebuvo, tik tylus užpakalio atkišimas iš reikalo, užpūtus žvakę ir be karštų atodūsių.

Viskas, kas sekė po Liublino unijos, tėra Lietuvos nykimas ir byrėjimas – mes puikiai žinom, kad lietuviai buvo tyčia provincializuojami ir lenkinami. Taip, galbūt gyvenom tuo laikotarpiu religiškai tolerantiškiausioje Europos valstybėje su moderniausia teisine sistema, klestinčiu mokslu, pirma opera už Italijos ribų ir keletu kitų smulkmenų, bet visa tai buvo kažkaip nemiela.

Bet visos tikrosios blogybės prasidėjo dvidešimtame amžiuje. Tiesa, Lietuvos valstybę pavyko atkurti tik todėl, kad lenkai po Stebuklo prie Vyslos pasiuntė bolševikus atgal į Ukrainos stepes, po ko Lietuva sudarė su Leninu taikos sutartį. Tačiau net nespėjus pasidžiaugti laisve, gavome dūrį į paširdžius – deklaratyvų Želigovskio maištą ir realų Vilniaus krašto okupavimą. Žinoma, paskutinius šešis šimtus metų Vilniuje lietuvių nebuvo labai daug, o paskutinius tris šimtus metų daugumą jo gyventojų sudarė lenkai, bet Vilnius lietuviams genomo lygmenyje laikomas „lietuvišku“, nežiūrint į tai, kad de facto jis baltarusiškas ir žydiškas, ir rusiškas, ir vokiškas, ir net totoriškas bei, o Dieve, lenkiškas.

Tačiau dalį istorijos prisimena ir dabartinės kartos – tokiu būdu istorija pereina į asmeninius patyrimus. .

Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė Europos čempionate Lenkijoje pasirodė prasčiausiai per visą dalyvavimo čempionatuose istoriją. Žinoma, galima sakyti, kad pati rinktinė galėjo kiek geriau žaisti, daugiau įmesti, mažiau praleisti, bet kaip gali mylėti lenkus po tokios skriaudos? Krepšinis lietuviui svarbiau už mamą ar automobilį, o mes tikrai mylim mamas ir automobilius. Paklausk kad ir vaiko, kokia lietuviško oranžinio kamuolio šlovės geografija – kiekvienas įvardins pergales tarpukario čempionatuose, tarpžemyninę taurę Argentinoje, medalius keturiose olimpiadose, auksą Švedijoje ir dar daug kitų didesnių ar mažesnių įsimintinų akimirkų. Paklausk apie mūsų krepšinio juodąją skylę, dvokiančią kloaką, gėdos pūlinį ir visi atsakys – Lenkija.

Sakot lietuviai nemėgsta lenkų, nes jų nepažįsta? Pažįsta ir kuo puikiausiai. Ir žino, kad lenkai yra sukčiai. Dar senelė man pasakojo, kad tarpukariu ji puikiausiai žinojo, kad lenkai – sukčiai. Kas tiesa, pirmą gyvą lenką ji sutiko 1950 m. atvažiavusi apsipirkti į Vilnių, bet jos šaltiniai buvo patikimi, o tikėjimas – tvirtas kaip uola; ant tos uolos aš statau savo požiūrį.

Kaimynas Darekas žaidžiant kortomis durnių pastoviai bandydavo apgaudinėti. Gretimam turgelyje bulvėmis prekiaudavo kitas kaimynas iš septinto namo: jis nuolat smirdėdavo svogūnais ir pagiriomis, o praeinant, neva juokais, skaudžiai įžnybdavo į pilvą – jo žmona buvo lenkė. Visi lenkai – sukčiai, tad neabejoju, kad ji liepdavo dar ir nusukti nuo pirkėjų lietuvių po bulvę–kitą. O juk bulvė lietuvio prioritetų sąraše yra ketvirtoje vietoje po krepšinio, mamos ir automobilio.

Sakysit, kad gal sukčiai tik vietiniai lenkai, o lenkai, gyvenantys Lenkijoje, visai kitokie, tiesiog mes JŲ nepažįstam? Nieko panašaus – puikiai susipažinom ir su Lenkijoje gyvenančiais. Žinoma, kaip teisingai pastebėjo mano draugė, sukčių tarp lenkų procentas gal ir nėra didesnis nei tarp kitų tautų, tiesiog, kad tų lenkų tiek daug…

Po nepriklausomyės atkūrimo dažnai važinėjom pirkti prekių į Varšuvos „Dešimtmečio“ stadioną, po to varėm automobilius iš Vokietijos ir nakvodavom pakelės moteliuose, o valgydavom degalinėse. Mes su lenkais puikiai susipažinom. Sukčiai. Kažkada varydamas automobilį sustojau motelyje, kur išsinuomavau kambary už trisdešimt zlotų su pusryčiais. Ir ką sau galvojat? Penktą ryto nėra jokių pusryčių, naujos pamainos apsimiegojęs berniukas tyčia apsimeta, kad nesupranta rusiškai. Bet gal ir gerai – sprendžiant iš maisto degalinėse, jų virtuvė niekam tikusi, bent nenusinuodyjau.

Beje, kas pas lenkus per kalba? Skamba, lyg rusų kalba būtų pervežinėjus konteinerį su viso pasaulio „š“, „č“, „dž“ ir „šč“ raidėmis, bet prisigėrė, konteineris apvirto, susprogo, o visas jo turinys susmigo į rusų kalbą.

Dar lenkai yra vagys. Neveltui sakoma: „Kodėl lietuviai priversti vogti po du automobilius Vokietijoje? Nes grįžti reikia per Lenkiją“. Akivaizdu, kad popiežius, siuntęs karūną Vytautui, to nežinojo.

Pats kartą buvau apvogtas Varšuvos stotyje. Taip, šiuo atveju mane apvogė ukrainiečiai ir taip, gal nevertėjo mosuoti pinigine kiek išgėrus, bet tai nekeičia reikalo – apvogtas buvau Lenkijoje. Juk neveltui sakoma: „Ką lenkas padovanos tau per gimimo dieną? – Tavo dviratį.“ Prieš gerą dešimtmetį Vilniaus meras miestiečiams ir svečiams pastatė nemokamus dviračius. Išvogė visus per dvi dienas. Taip, dalį jų rado čigonų tabore, ir taip, galbūt būtų pavogę ir kokiam kitame Lietuvos mieste, bet faktas tas, kad pavogė Vilniuje, o visi puikiai žinome, kokiame Lietuvos mieste gyvena daugiausiai lenkų. Vagys.

Lenkų kultūra, sakysite jūs? Kas tai? Mickevičius? Slovackis? Milošas? Visi vilniečiai, visi polonizuoti lietuviai. Iki tiek polonizuoti, kad net patys nesuprato lietuviais esantys. Bet juk ne „Polska, ojczyzna moja…“ rašė Adomas, obuolį glostydamas. Kas ta tikroji lenkų kultūra? Kolorowe jarmarki, blaszane zegarki? Lolek i Bolek? Disco Polo? Prie sienos puikiai rodo regioninių Lenkijos televizijų programą – viską apie tą kultūrą žinome.

Lenkijos pramonė? Ta, kuri sukūrė Polski Fiat 126p? Mes mylime automobilius ir nemėgstame, kai iš jų tyčiojamasi.

Lenkijos keliai? Spagečių raizgalynė, einanti tik per miestus, kur greitis ribojamas iki 30 km/h, o tarp miestų pilna traktorių, važiuojančių tuo pačiu 30 km/h greičiu. Tiesa, prasikankinus penkias valandas nuo sienos, už Varšuvos kelias pagerėja, bet tam, kad panervuotų lietuvius, lenkai tyčia vietoj viadukų nutarė pastatyti šviesoforus greitkeliuose, kad gretimų kaimų gyventojai, galėtų skersai kirsti pagrindinį kelią.

Visą vasarą Vilnius pilnas turistų, atvykusių apžiurėti Aušros vartų Dievo motinos ir kitų šventovių. Jie negali vaikščioti po mažiau nei trisdešimt, dėvi kojines su sandalais, augina ūsus (pagrinde – vyrai) arba cheminiu būdu sukasi plaukus ir piešiasi antakius (pagrine – moterys).

Ir dar tie lenkų politikai. Lenkijos lenkų politikai dar nieko. Žinoma, irgi labai nemalonūs, kai neprabėgus nė dvidešimčiai metų pradeda viešai piktintis, kad nevykdom to, ką daug kartų sutarėm.

Bet baisiausia – Lietuvos lenkų politikai. Jie gi kritikuoja Lietuvos valdžią! Ir ne tik pas save kaimuose, o viešai, per televiziją, prie Seimo ar net Europos Parlamente!

Na ir kas, kad kiti Lietuvos politikai irgi kritikuoja valdžią? Na ir kas, kad devyniasdešimt procentų lietuvių kritikuoja valdžią? Čia gi lietuviai! O ten gi lenkai! Na ir kas, kad Lietuvos politikai?

Ir iš vis, kaip galima mėgti Lietuvos lenkus, jei jie balsuoja už tomaševskius? Visi žino, kad šita partija labiausiai korumpuota Lietuvoje, o ji TIKRAI turi su kuo varžytis dėl šio titulo. Sukurta, kaip žmonių mulkinimo ir asmeninio pasipelnymo šaltinis, ji egzistuoja tik dėl tarp-etninio konflikto – nebūtų konflikto, nebūtų ir partijos prasmės. Kaip gali spręsti konfliktą su politiku, kurio asmeninė gerovė susijusi su to konflikto egzistavimu?

Žinoma, Lietuvos valdžia galėtų išspręsti problemą vienašališkai – tiesiog pripažinti, kad lenkui tautiškumo išlaikymas toks pat svarbus, kaip lietuviui. Pripažintų ir imtųsi žingsnių, parodančių, kad tautinėmis mažumomis ji rūpinasi ne todėl, kad kažkas, kažkur analogiškai rūpinasi etniniais lietuviais, esančiais tautine mažuma, o todėl, kad mums rūpi visi MŪSŲ piliečiai, nepriklausomai nuo jų tautybės, kaip sako Konstitucija. Todėl, kad esam tas stipresnis, kuris pasirūpina silpnesniu, jaunesnis, kuris pasirūpina senesniu – ne dėl atlygio ar kompensacijos kažkur kitur, o dėl humaniškumo, bendruomeniškumo ir pagarbos vieni kitiems bei savo pačių įstatymams.

Na bet žinoma, lenkų atveju tas negalioja – jie sukčiai ir vagys. Įleisi kiaulę į bažnyčią, tai ir ant altoriaus užlips; leisi protėvių kalba ant savo namo savo kaime savo gatvės pavadinimą užsirašyti – Vilnių pavogs.

Žinoma, būna išimčių. Jūs galit turėti problemų surezgant sakinį iš daugiau kaip keturių žodžių. Jūs galit būti teistas už išžaginimą ir apiplėšimą. Jūs galit būt netgi lenkas – mes jus mylėsim, nešiosim ant rankų ir šlovinsim, jei gerai žaidžiat Lietuvos vyrų krepšinio rinktinėje.

Bet išimtys tik patvirtina taisykles.

Ir lai negalvoja, kad mes nežinom, jog normalios „V“ raidės lenkai neturi tik tam, kad panervuotų mus, lietuvius, rašydami žodį „Wilno“, o kad rinkdamiesi žodį ekskrementams apibūdinti, lenkai specialiai sugalvojo tokį, kuris skambesiu primintų „Kowno“.

Už ką juos mylėt?

Taip pat skaitykite: