Nežiūrint to, jog turime žymiai daugiau automobilių nei sovietmečiu, suvalgome daugiau bananų ir ananasų, o pomidorų galime nusipirkti apskritus metus, kuo toliau tuo labiau jaučiame, jog Lietuvoje kažkas vyksta ne taip kaip tikėjomės ir gyvename ne taip kaip mūsų supratimu turėtų gyventi ir tvarkytis vakarietiška, civilizuota valstybė.
Dabartinės vyriausybės noras pateikti situaciją kaip visai gerą ir bandymai sužadinti entuziazmą, rodant pirštu į Baltarusiją, yra, švelniai tariant, nerimtas. Nemanau, jog reikia išvardinti visas ar pagrindines negeroves bei bandyti ieškoti kuri partija, vyriausybė ar premjeras „dėl visko kaltas“.
Mus netenkinanti situacija (korupcija, neūkiškumas, savųjų protegavimas ir t.t.) nesitaiso ir netgi linkus blogėti nepriklausomai nuo to, kad keičiasi seimo sudėtis, vyriausybės ir prezidentai. Dešiniuosius keičia kairieji, įsimaišo marginalai, paskui vėl iš pradžių ir t.t., bet situacija ir problemos lieka.
Manau labai teisingas senovės graikų posakis, kad kiekviena tauta turi tokią valdžią kokios yra verta. Jis tikrai paaiškintų mūsų problemų stabilumą. Iš to sektų kitas labai svarbus klausimas: Kokia ta tauta? Arba tiksliau – Kokios tautos, ar jos žmonių, savybės lemia, kad turime tokią valdžią ir tokį gyvenimą?
Nes dabar dažniausiai turime tokius paaiškinimus (jei neskaityti įprastų kaltinimų valdžiai): „Neišprusę rinkėjai („runkeliai“) vėl ne tuos išrinko.“ Ir „Dėl visko kalta 50 metų sovietinė okupacija išugdžiusi homo sovietikus.“ Beje pastarasis argumentas man labai primena sovietinių laikų – „Dėl socialistinės nuosavybės grobstymo labiausiai kaltos buržuazinės moralės liekanos mūsų visuomenėje“. Ir taip visus tuos 50 metų.
Iš to kokias šios padėties priežastis matome kaip pagrindines seka ir konkretūs situacijos gerinimo keliai.
Jei „ne tuos išrinko“ ir todėl „valdžioje vagys“, tai geriausiu atveju siūloma per artimiausius rinkimus balsuoti už dar naujesnę partiją (gal per šiuos rinkimus atsiras Namų šeimininkių ar Menininkų partija), o blogesniu atveju, vykti su šakėmis prie seimo ir „išvaikyti tą vagių gaują“. Arba kaip sako Šustauskas: „Tvarkos nebus, kol Seime nesukalens kalašnikovai“. Na, bent aš tikrai nenorėčiau sulaukti tokios „Šustausko tvarkos“.
Jei dėl visko kaltas homo sovietikus sindromas, tai bereikia tik sukurti tobulesnę pilietinio ugdymo programą bendrojo lavinimo mokykloms ir viskas susitvarkys (taip šią problemą savo straipsnyje Delfyje siūlo spręsti Vytautas Keršanskas. Beje, mintis, kad sprendžiant rinkėjo problemą, politikų problema spręstųsi savaime, man atrodo visai teisinga).
Docentas Krescencijus Stoškus savo straipsnyje „Kodėl demokratijos importas į Lietuvą nepavyko?“ gan išsamiai ir teisingai aprašęs dabartinę situaciją, išeitį mato 1976 m. Ženevos konvencijos Nr. 144, kurią jau 1991 m. yra pasirašiusi Lietuva ir kuri „įpareigoja suderinti verslo ūkinę galią, profsąjunginę masių telkimo galią ir vykdomosios valdžios galią reprezentuoti ir ginti bendrus tautos, o kartu ir valstybės interesus, kad būtų užtikrintas socialinis teisingumas ir pilietinis solidarumas“, nuoseklesniame laikymesi, Trišalės (valdžios, darbdavių ir profsąjungų) tarybos teisingesniame formavime (ten šiuo metu iš penkiolikos egzistuojančių profsąjungų atstovaujamos tik trys, ir netgi neaišku kodėl būtent tos) ir etiketo laikymesi (liepos mėnesio straipsnyje docentas siūlo nesikeikti netgi lietuviškai ir duoda mintį, kad visuomenė, bendraudama kultūringiau, galėtų susivienyti ir duoti deramą atkirtį oligarchams).
Nesijaučiu turintis teisę kritikuoti Vytautą Keršanską ar docentą K. Stoškų, juo labiau, kad esamos situacijos simptomus jie aprašė visai teisingai, tačiau, jei situacija Lietuvoje nėra gera tai kiekvienas turim teisę pasakyti ką apie ją galvojame.
Spėju, kad problema čia ne vien homo sovietikus sindrome. Labai panašios į lietuviškas, bėdos (korupcija, nepasitikėjimas valdžia, klaniniai interesai ir t.t.) kartais kankina ir senas kapitalistines šalis (pvz. pietų Italiją) Pietų Ameriką ar Afrikos valstybes, jau prieš 50 metų išsivadavusias iš kolonijinio jungo. Sovietinių laikų ten nebuvo niekada, kalašnikovai, kai kuriose jų, kalena dešimtmečiais, o tvarkos kaip nėra, taip nėra.
Nenorėčiau priešpastatyti „oligarchų“ ir „vargstančios tautos“, politikų ir rinkėjų, darbdavių-kapitalistų ir samdomų, išnaudojamų darbuotojų. Pažiūrėję iš bent kiek didesnės laiko perspektyvos matom, kad nūdienos Lietuvoje nėra šimtametes tradicijas turinčių kapitalistų ar aristokratų šeimų (gal niekad ir nebus?). Ne vienas tų, kurie save priskiria elitui (o mes juos vadinam oligarchais ar valstybininkais), dar prieš 20-30 metų buvo murzini gatvės vaikiščiai, ir nežinia ar jų vaikai ir anūkai neatsidurs prie tos pačios „suskilusios geldos“. Ir kokiuose senelių namuose savo dienas pabaigs jie patys.
Kita vertus nemanau, jog neturtas yra garantuotas sąžiningumo, bei etiškumo rodiklis. Kaip tarp „eilinių“ taip ir tarp „oligarchų“ yra visokių žmonių ir nemanau, kad dabartiniai eiliniai kalašnikovų (ar rinkimų) pagalbą patekę į valdžią, elgtųsi padoriau ar sąžiningiau. Artistus Seime jau pabandėme. Stebuklas neįvyko.
Dideli pinigai, garbinimas, narystė „elito klubuose“ šiais laikais yra gan greitai kintantys dalykai, kaip beje ir neturtas. Ypač tokioje nestabilioje valstybėje kaip Lietuva (matuojant vos kelių šimtmečių masteliu).
Tikriausiai kiekvienas ne kartą girdėjome apie lietuvių darbštumą, meilę tėvynei ir ištikimybę krikščioniškosioms vertybėms, tačiau kokios charakterio savybės mus daro panašius į Sicilijos, Kolumbijos ar kokios Afrikos valstybės gyventojus, lemia dabartinę situaciją Lietuvoje ir skiria nuo Šveicarijos ar kitos, gilias pilietinės visuomenės tradicijas turinčios, šalies piliečių?
Gink dieve, nesakau, kad jos būdingos kiekvienam lietuviui ar, kad jos visiškai nebūdingos nei vienam šveicarui, tačiau tų savybių ar jas turinčių piliečių procentui pasiekus slenkstinę ribą, pilietinė visuomenė toliau vystosi ne šveicariška, bet sicilietiška kryptimi.
Hierarchnis požiūris į aplinkinius ir pasaulį.
Hierarchnis požiūris, (priešingai egalitariniam, laikančiam visus žmones gerbtinais ir vertingais, nepriklausomai nuo turtinės padėties, amžiaus ar užimamų pareigų) gyvenimą išreiškia kaip nesibaigiančias kopėčias. Čia kiekvienas sėdintis aukščiau turi teisę „kakoti“ ant galvų, esantiems žemiau, o šie privalo, užslėpę pagiežą, įsiteikiančiai šypsotis, bet užtat turi privilegiją „apkakoti“ esančius dar žemiau.
Manau apie tai rašo K. Stoškus savo straipsnyje: „Politiniai gudravimai išduoda neslepiamą cinizmą, įprotį į tautą žiūrėti iš viršaus ir įsikalbėjimą, kad kiti yra naivesni, bukesni, kvailesni.“ Tačiau hierarchinis požiūris būdingas anaiptol ne tik „elitui“. Pažiūrėkite kaip „tauta“ elgiasi su tais kurie hierarchijoje stovi bent kiek žemiau už juos. Kaip kartais tyčiojamasi iš pavaldinių, aptarnaujančio personalo, vaikų ar augintinių.
Hierarchnis požiūris taipogi atomizuoja visuomenę ir sukuria separatistines tendencijas. Bet kokio lygio vadukas stengiasi atsitverti savo bantustaną, sektą, partiją ar visuomeninį judėjimą ir taip susikurti savo autonomines kopėtėles, kur galėtų sėdėti pačiam, pačiam viršuje.
Hierarchinis požiūris gimdo dar vieną fenomeną. Tai
Lyderystės siekis, Amerikoje kažkada pavadintas „žiurkių lenktynėmis“.
Tai primityvus, bet labai įtraukiantis noras, nesiskaitant su priemonėmis, aplenkti kitus (ir ne tik kelyje). Gal būt Lietuvoje jis labiau būdingas žmonėms pretenduojantiems į verslo ir politikos elitą, tačiau neįmanoma nepastebėti ir to kaip tauta lenktyniauja kas nusipirks geresnį automobilį, pasistatys gražesnį namą ar kieno vaikai prasimuš į didesnį miestą. Galiausiai vien ko vertos elementarios kelių gaidelių lenktynės Lietuvos gatvėse. Dažnai dėl to aukojami kiti, labai svarbūs, tik ne taip aiškiai pastebimi dalykai.
Lyderystės kultas, ypač tarp bent kiek prakutusių tautiečių, klestėte klesti, nes pagal hierarchine moralę ir logiką kiekvienas, užkopęs bent laiptelį, turi teisę į visus likusius žemiau „žiūrėti iš viršaus ir įsikalbėti, kad kiti yra naivesni, bukesni, kvailesni“. Ir čia tikrai ne vien kapitalizmo grimasa. Argi ne iš sovietinių laikų ateina sparnuoti posakiai: „ja načalnik – ty durak, ty načalnik – ja durak“ (aš viršininkas – tu kvailys, tu viršininkas – aš kvailys (rus.)) arba „prav tot, u kavo bolše prav“ (teisus tas, kas turi daugiau teisių (rus.)).
Gaujos jausmas („naši“). Gaujos, klano, partijos, tautos, religijos interesų iškėlimas aukščiau už teisingumą ir bendražmogiškąsias vertybes.
Klaninių interesų gynimas atrodo būdingesnis elitui: verslo grupėms, partijoms ar šeimoms dalyvaujančioms Lietuvos politikoje. Tai ten atkakliausiai kovojama prieš „šiukšlių išnešimą iš namų“ ir „savo lizdo teršimą“. Prisiminkim istoriją kaip vienas partietis nutekino informaciją apie partijos bendražygio nešvarius darbelius Vilniaus savivaldybėje. Ir partijos vyresnybės labiau nubaustas buvo ne tas kuris vogė, bet tas kuris „nesaugojo partijos garbės“. Arba kai „Rubikono“ juodojoje buhalterijoje buvo rasti įrašai kiek atseikėta pagrindinių valdančių partijų atstovams ir pagarsintos jų pavardės. Tada įsiminė vieno gerbiamo politinio veikėjo žodžiai: „Ko puolate ant žmogaus? Taigi ne sau ėmė – partijai“.
Beje ir eiliniams piliečiams gan būdingas aklas savos grupės, religijos, tautos ar orientacijos gynimas. Pradedant jaunimo „neformalais“ ir baigiant atkaklia kova prieš lenkus ar homoseksualus. Na, ko verta vien mūsų tautinių kultūrinikų kova prieš moterų teisę pasirinkti pavardes pvz. Zvonkė ar Bunkė.
Autoritetų ieškojimas ir garbinimas.
Gaujos mentalitetas, išorinis lokusas ir hierarchnis požiūris neišvengiamai stumia į autoriteto, mesijo, tautos vado paieškas. Tai kiek labiau būdinga tautai nei elitui, nes šis ir pats save pozicionuoja į tautos vadų olimpą.
Taip pat aklas žavėjimasis autoritetais ir jų garbinimas dažnai akis bado ir kitose srityse: moksle, mene, kultūroje ar religijoje.
Dichtominis požiūris į pasaulį.
Dichotomija – logikoje – klasės skirstymas į 2 priešingus poklasius, kurių vienas yra skirstymo pagrindas, pvz., metalai ir nemetalai;
Mūsų aptariamuoju atveju dichotomija – tai nesugebėjimas matyti gyvenimo spalvų ir pustonių. Žmonės mato tik balta arba juoda; draugus ir priešus; savus ir svetimus. Savo valstybę jie gali be proto mylėti (Sąjūdžio laikais) arba totaliai nekęsti. Meilė ir ištikimybė saviems, kaip taisyklė, tiesiogiai proporcinga neapykantai, jaučiamai priešams. Todėl saviems arba visai tautai būtina parūpinti priešų. Tai gali būti konkuruojanti partija, rusai, lenkai, gėjai, oligarchai ar verslininkai, mokantys algas vokeliuose.
Bet kokiu atveju viskas ką daro priešai yra blogai, neteisėta ir neteisinga, o ką daro savi – labai gerai, moralu ar bent jau „vsio zakonno“.
Trumparegiškumas.
Trumparegiškumas labiausiai bado akis mūsų politinio elito elgesyje. Verslas dažniausiai planuoja ilgesnį tęstinumą nei viena Seimo kadencija, o eilinių tautos atstovų ateities planavimo sugebėjimus sudėtinga įvertinti. Na, nebent jie yra greitųjų kreditų bendrovių klientai, tada toliaregiškumas – nulinis.
Politikų neatsakingumas tiesiog bado akis. Atrodo, jog jie ne tik valdyti valstybę, bet ir gyventi nesiruošia ilgiau nei vieną kadenciją. Gal jie tikisi, prisikimšę kišenes, su visais vaikais ir anūkais išsinešdinti į pietų Ispaniją, Tenerifę ar Margaritos salą. Kitaip neįmanoma paaiškinti kodėl pradedami grandioziniai projektai, net neaišku kiek kainuosiantys Lietuvai ir iš vis ar juos pavyks kada užbaigti. Suprantama, kad nuo didesnio objekto ir otkatai riebesni. Bet ar kas pagalvoja kiek vaikų, dėl pvz. Valdovų rūmų statybos, palikti pusiau našlaičiais Lietuvoje, nes tėvams, pakilus mokesčiams ir sumažėjus darbo vietų, reikia uždarbiauti Airijoje ar Ispanijoje? Kodėl koalicijos partnerio žmonai ar meilužei prisireikus šiltos darbo vietos, lengva ranka steigiami nauji etatai ir departamentai valstybės tarnybose? Juk jų jau niekuomet nepavyks panaikinti (bent jau kol nesukalens Šustausko, ar panašių veikėjų, kalašnikovai). Ar pagalvojo elito atstovai, sumanę savo bobučių žemes persikelti prie Vilniaus, kokią „Pandoros skrynią“ atidarys nekilnojamojo turto kilnojimo įstatymas?
Beje, kai kurie verslininkai (ypač statybų ir aptarnavimo sektoriuje) patys mulkina samdomus darbuotojus ir sakyčiau negailestingai „išsukinėja jiems rankas“, nes mano kad „už durų“ visada stovės eilutė. O kai dauguma specialistų išsilakstė po užsienius – virkauja, kad nebėra kam dirbti. O ko tikėjotės?
Elementarus intelekto trūkumas.
Gal tai kiek per griežtas ir kategoriškas apibūdinimas, bet nežinau kaip švelniau apibūdinti tokias situacijas kaip per Vilniaus savivaldybės rinkimus. Kai Artūras Zuokas plačiai transliavo kokios bus pensijos ir atlyginimai. (aišku ten buvo „vsio zakono“, kaip A. Zuokas aiškino tapęs meru: „Aš nežadėjau padidinti pensijų ir atlyginimų. Tik prognozavau kad jie tokie bus“) Galvojau kokiais asilais jis laiko rinkėjus, negi mano, jog jie nesupras, kad būdamas savivaldybėje, jis negali įtakoti pensijų dydžio ir atlyginimų vidurkio. Maniau, įsižeidę rinkėjai nebalsuos už jo partiją. Bet Zuokas pasirodo gudresnis už visus, rinkėjų intelektą įvertino teisingai ir tapo Vilniaus meru.
Nenoriu vardinti daugiau pavyzdžių, bet patirtis rodo, jog dažnai geriau sekasi tiems politikams ir partijoms, kurie rinkėjus laiko didesniais kvailiais.
Gal ši „puokštė“ ir nepilna, bet visos paminėtos savybės iš esmės priešingos tam, kas būdinga žmogui – asmenybei, turinčiam savo galvą, sąžinę ir stuburą. Pajėgiam prisiimti atsakomybę už save savo šeimą ir savo šalį.
Negalėčiau tvirtinti, kad ugdant ir įtvirtinant aukščiau išvardintas Lietuvos žmonių savybes, sovietmečio okupacija buvo paskutinėje vietoje, bet visų veiksnių išvardijimas vertas atskiro teksto.
Taip pat noriu pakartoti mintį, kad „kalašnikovų kalenimas“ (revoliucija, maištas, valdžios nuvertimas) šių savybių, o tuo pačiu ir jų nulemtos situacijos, tikrai nepakeis. Gali pasikeisti tik stekenančiųjų Lietuvą personalijos. Suprantu, kad daug žmonių pikti, nusivylę ir ištroškę aštrių įspūdžių, bet gerai pagalvokim ar tikrai Lietuvoje trokštame tokios situacijos kaip Italijoje, Graikijoje ar Libijoje? Ar yra dar koks kitas kelias? – tai irgi tema verta atskiro teksto.
