Susipažinkite su jaunu kulinaru. Kaunietis Paulius Strasevičius atvirai pasakoja ne tik apie maistą. Užsukime pas jį į virtuvę ir paklauskim apie susižavėjimą maisto gamyba bei šio pomėgio ištakas.
Pauliau, trumpai apibūdinkite save, kokius faktus apie Jus skaitytojai turėtų sužinoti pirmiausia?
– Na pirmiausia pradėkime nuo to, kad esu studentas ir jau treti metai kaip atlieku praktiką. (Kauno maisto pramonės ir prekybos mokymo centre). Bet viskas prasidėjo kur kas seniau. Gaminti valgyti mėgau nuo tų dienų, kada tik atsistojau ant kojų. Žinoma, pats pirmas patiekalas, kurį pagaminau užsilipęs ant kėdės kad pasiekčiau stalą, buvo sumuštinis su sviestu ir sūriu. Vėliau, kai augau, labai mėgau apsimetinėti, jog vedu laideles ir prieš langą gamindavau valgyti įsivaizduojamiems žiūrovams. Patiekalai tobulėjo nuo sumuštinio iki kiaušinienės, o buvo vos septyneri metai. Tad nuo vaikystės likusi svajonė ir išsipildė. Nusprendžiau stoti į virėjų mokyklą. Ir jau pusė metų kai atlikinėju praktiką viešai – žmonėms. Daug dirbame su fotografe. Stengiuosi nustebinti savo skaitytojus ir patį save.
Internete galima rasti daug Jūsų publikuojamų receptų. Iš kur semiatės įkvėpimo?
– Mano įkvėpimas tai azartas. Aš niekada neprarandu to jausmo. Po fotosesijos kitas ilsėtųsi, kai tuo tarpu aš jau galvoju apie kitą fotosesiją, kada gaminsiu ir strateguoju ką kur įdėsiu, kaip papuošiu. Taip pat mano įkvėpimas yra svajonės, kurių siekiu visa galva. (Šypsosi)
Socialiniame tinkle kviečiate pažiūrėti į savo kuriamą meną. Kodėl pasirinkote puslapio pavadinimą Kitchen Obsession arba kitaip ”Virtuvės Manija”. Gal jaučiatės priklausomas nuo virtuvės?
– Pavadinimas keitėsi gal 3 kartus. Iš pradžių norėjau, kad būtų visiems aiškus ir lietuviškas. Tačiau paskutinis variantas, šis, kuris dabar yra, buvo sugalvotas todėl, kad aš noriu, kad ne tik lietuviai žiūrėtų mano receptus ir pagamintą meną virtuvėje, bet ir žmonės iš užsienio. Greitu metu pasirodys receptai dvejomis, lietuvių ir anglų, kalbomis.
Menas. Kas jis reiškia Jūsų gyvenime? Atrodo, patiekalų estetinei išvaizdai skiriate didelį dėmesį.
– Aš manau, kad maisto ruošimas kiek primena madą. Ne veltui šie terminai labai panašūs haute couture ir haute cuisine (pranc. aukštoji mada ir aukštoji virtuvė). Mada ir maistas yra labai artimi. Tai reikia suprasti, nes be menininko gyslelės, nebūsi geras kulinaras. Maistą paruošti skaniai yra viena, o patiekti jau visai kas kita.
© Ievos Jonelytės Arlauskienės nuotr.
Gaminate ne tik mėsos, daržovių patiekalus, bet ir desertus ir t.t. Arčiau kokių patiekalų, kokios šalies virtuvės linksta Jūsų širdis? Be kokio patiekalo neįsivaizduojate savo raciono?
– Mano širdis linksta link Meksikos, Prancūzijos, Ispanijos, Azijos šalių ir net lietuvių patiekalų. Tikriausiai neįsivaizduoju savo stalo be prancūziškų sumuštinukų. Gaminu viską. Juk sakoma, kad geras kulinaras turi mokėti pagaminti viską. Tai koks būsiu kulinaras jei pyrago neiškepsiu ir deserto svečiams neparuošiu (juokiasi)?
Ar artimuosius palepinate savo gaminamu maistu? Kokie patiekalai galėtų vadintis ,,Pauliaus firminiais’’?
– Palepinu ir gana dažnai. Mėgstu gaminti visur. Manau, kad mano pagrindinis ir firminis patiekalas tai yra mano žavingasis morkų pyragas ir morengiukai. O jei kalbant apie rimtesnį, karštą patiekalą, tai manau – kalakutiena braškių padaže su šoninės traškučiu.
Ypač draugams turėtų būti smagu pažinoti kulinarą. Juk visada žinai kas greitai ir skaniai pagamins valgyti. Kiek draugams kainuoja Jūsų pietūs?
– Taip, draugams stengiuosi pagaminti kiek galiu. Bandau padėti kai paskambina ir klausinėja patarimų, žinoma, jei tik žinau kaip. Tačiau draugams kurie apsilanko pas mane ir jei jiems pagaminu – nekainuoja nieko. Man užtenka to, kad galiu juos pradžiuginti (šypsosi).
Universitetai yra daug populiaresni nei profesinės mokyklos. O Jūs jau antrus metus mokotės Kauno maisto pramonės ir prekybos mokymo centre. Kaip vertinate savo pasirinkimą? Kaip skambės Jūsų įgyta profesija? Kokias dar alternatyvas turėjote renkantis studijas?
– Tačiau didelė dalis baigę universitetus sprunka į profesines mokyklas. Kodėl? Nes čia nėra tik sausas mokslas, bet yra daug praktikos. Tau suteikia visas aukštos klasės žinias, dėstytojai yra geriausi Lietuvoje ir Baltijos šalyse. Aš mokiausi pas labai gerą kulinarijos dėstytoją. Ji buvo griežta, tačiau jos mokymo lygis buvo aukštas. Šios dėstytojos patarimai ir mokymai buvo verti aukso. Jau daug daug metų Ji tarptautiniuose konkursuose pelno pirmas vietas. Tad, kad mokiausi profesinėje mokykloje, manęs neverčia jaustis prasčiau.
O juk pas mus, Lietuvoje, nėra kitos įstaigos, be profesinių mokyklų, kur būtų galima mokytis kulinarijos mokslo. Taip, yra panašios specialybės, bet tai nėra kulinarija, kuriai svarbiausia praktika ir žinios.
Ar skaitote kulinarines knygas? Ką rekomenduotumėte pradedančiajam?
– Skaitau, tikrai skaitau ir domiuosi net labai. Internete domiuosi receptais iš užsienio. Ir tikiu, kad vieną dieną pats parašysiu knygą (šypsosi). Pradedančiajam rekomenduočiau tokią mažą ploną knygutę, kurioje yra daug lietuviškų patiekalų. O jau kaip tu juos paruoši ir ką pakeisi, priklauso tik nuo kiekvieno fantazijos.
Jei galėtumėte pasirinkti mokytis iš virtuvės meistro. Kokį žmogų ir kodėl pasirinktumėte?
– Jų yra daug. Bet labiausiai žaviuosi Oliveriu. Stebiu jo darbus. Jis, kaip asmenybė virtuvėje, man imponuoja.
Ką turi išmanyti geras virtuvės šefas? Kokių savybių reikia tokiam darbui?
– Virtuvės šefas turi gerai išmanyti savo ir savo darbuotojų darbo eigą. Reiklumas, greitis, skubėjimas, fantazija ir kaip minėjau menininko gyslelė turi slypėti tavo viduje. Aišku, priklauso dar ir nuo virtuvės. Jos skirtingos, skirtingi šefai. Kai kur reikalavimai labai aukšti, o kitur šefas tiesiog gamina cepelinus (šypsosi).
Vis daugiau jaunų žmonių gamina ir kelia nuotraukas į tinklaraščius ar socialinius tinklus. Ką apie tai manote? Ką patartumėte norintiems tapti tikrais kulinarais?
– Puiku, tik tegul nesustoja. Dauguma jų, pastebėjau pradeda gaminti ir po kažkiek laiko dingsta. Nebegamina. Baigiasi noras ir užsispyrimas, o gal ir aistra tam ką daro? Bet mano patarimas, kad tegul ir nesustoja. Maistas, kaip ir visas pasaulis, tobulėja per mus. Per jaunus žmonės kurie įneša naujo vėjo. Patarčiau galbūt neprarasti aistros tam (šypsosi).
Paatviraukite, kokį save norėtumėte matyti po 5 metų?
– Apie tai nedrįstu daug galvoti. Viena iš mano svajonių kitus mokyti kulinarijos. O iš tikrųjų save po tiek metų įsivaizduoju daug dirbantį gerame restorane. Matau save ir toliau tokį užsidegusį! Kadangi aš žinau, jog gero kulinaro vardą reikia užsitarnauti. Be to po tiek metų įsivaizduoju, kad būsiu išleidęs savo receptų knygą. Aišku yra daugiau svajonių, bet juk svajonių pasakoti negalima.
