Jevgenijaus Pečerskio grafika
Kauno menininkų namuose, rugsėjo 22 d., ketvirtadienį, 18 val., kūrybos vakaras „Grojimas keturiomis rankomis“ – dailininko Jevgenijaus Pečerskio (Kaliningradas) grafikos darbų parodos atidarymas ir poeto Viktoro Rudžiansko eilėraščių knygos rusų kalba „Igra v četyre ruki“ sutiktuvės.
Dalyvaus: parodos ir knygos autoriai, rašytojai – knygos redaktorius Clandestinus ir Donaldas Kajokas. Vakarą ves aktorė Olita Dautartaitė. Įėjimas nemokamas.
„Jevgenijus Pečerskis gyvena ir dirba Kaliningrado srityje. Šio autoriaus darbai išsiskiria iš bendro Rusijos dailės konteksto.
Jevgenijaus kūrinių pagrindinė ypatybė – gebėjimas sujungti du pradus – intelektualųjį ir intuityvųjį – vientisame vienyje, sąmoningai ir vaisingai.
J. Pečerskio kūrinių pasaulis ramus ir harmoningas. Juose daugiau susimąstymo ir filosofinio monumentalumo nei noro stebinti ar griauti nusistovėjusius kanonus.
Dailininkas remiasi abstrakcionizmo pagrindu. Bet gamta, pačioje plačiausioje šio žodžio reikšmėje – kaip dalis kultūrinės refleksijos, lieka atpažįstama jo kompozicijose, galima sakyti – lieka esmine jo darbuose.
Žiūrint formaliai, iš pirmo žvilgsnio „sausą“ sluoksnį dengia subtilus jautrumas. Būtent čia ir slypi J. Pečerskio kūrinių paradoksalumas – balansavimas tarp griežto analitinio mąstymo ir jautrios intuityvios išraiškos“ – dailės kritiko Kęstučio Šapokos pastebėjimai apie grafiko Jevgenijaus Pečerskio kūrybą.
„Aš paprastai nekalbu, kas mano mokytojai, esu savamokslis, bet mokiausi iš daugelio poetų,“ – taip apie save yra sakęs poetas, rašytojas, poezijos pavasario laureatas, Kauno kultūros ir meno savaitraščio „Nemunas“ vyr. redaktorius Viktoras Rudžianskas, kurio nuopelnai įvertinti įvairiomis premijomis ir prizais. V.Rudžianskas yra Lietuvos rašytojų ir Žurnalistų sąjungų narys.
Rašytojo Donaldo Kajoko interviu su Viktoru Rudžiansku aptinkame poeto išsakytą mintį apie poeziją ir atvirumą, kuri iš dalies atsako į klausimą – kuo išskirtinė yra V. Rudžiansko poezija: „Apie keturiasdešimtuosius gyvenimo metus supratau paprastą dalyką – iš esmės visos klaidos, visos šunybės, kurias esu padaręs, visiškai nekenkia mano gyvenimui, jos visiškai nėra kažkokie svetimkūniai. Nieko neturiu bijoti, slėpti, gėdytis, bent jau eilėraštyje.
O jis padiktuoja, kiek atsiverti, kad tai, pasak tavęs, būtų ne tiesmukai, o rafinuotai, per metaforas, įvaizdžius, per motyvų pasikartojimus, kai kuriuos nutylėjimus. Ir ką čia daugiau komentuoti? Vis vien tas, kuris skaitys, atras arba neatras ne ką kita, o savąją patirtį. Arba opoziciją jai.“
„Greitai paskaičius – žymu itin daugiasluoksnis eilėraščių audinys, gausybė asociacijų. Poetas viename eilėraštyje supina iš pažiūros daugybę pačių įvairiausių temų, akcentų, detalių ir skaitytojas gali lengvai apsirikti: et, vėl įmantrybės, kuriose sunku susivokti. Kita vertus, neišvengiamai krinta į akis keisti, jei ne kreivi, neįsivaizduojami pasaulio pavidalai ir jų jungtys. Tačiau gan greitai susizgrimbi, kad čia kažkas kita ir kad pirmo žvilgsnio gali neužtekti. Kažkas ir atpažįstama, ir keista, – spingteli iš karto, o kas tai – ima ryškėti tik vėliau, ilgokai stebint vidinę eilėraščių struktūrą.
Taigi susiduriame su poezija, reikalaujančia šiandien madingo žodžio – dekodavimo“ – iš literatūrologės Eugenijos Vaitkevičiūtės straipsnio „Norėčiau sniego“ apie Viktoro Rudžiansko knygą „Nuo do iki do“.
Kauno menininkų namų informacija
