Nusibodo grąžyti rankas ir keikti „Eurovizijos“ šalis uzurpavus eurovizinį skonį. Tarp jų – turkus, serbus, graikus ir taip toliau. Taip pat laikas nustoti baisėtis draugelių balsavimu ”už savus”. Nors mūsų „draugeliai” estai bei latviai apsimetė, kad mūsų nepažįsta.
Na, dar galima apgailestauti dėl mūsų mažos muzikinės rinkos, nesugebančios „pagimdyti” nei vieno padoraus dainininko galinčio Europai užimti kvapą. Taigi kaltinti kitus nusibodo. Laikas pareikšti, kad karalius nuogas, tai yra, – turime akivaizdžią problemą su mūsų vietiniais muzikos ekspertais.
Taip, su tais rimtais veidais metai iš metų nesugebančiais nusakyti kriterijų, kurių pagalba būtų formuojamas ir visuomenės skonis, ne tik jų pačių. Nes jų skonis, ponios ir ponai, niekam tikęs.
Grindžiu savo nuomonę ir iš apgailėtinų visomis formomis dainininkų konkursų per visus TV kanalus. Kuriuose išlieka ne patys įdomiausi ir drąsiausi savo paieškose dainininkai, bet tie, labiausiai dėl subjektyvių (bet ne muzikinių) kriterijų patikę tiems visur ir visada esantiems muzikos ekspertams.
Eilinis nemalonus pavyzdys LNK vykęs dainų konkursas, kuriame viena iš muzikos eksperčių nerausdama liaupsino Alą Pugačiovą nurodydama ją kaip viso ko muzikinį matą. Prašau? A. Pugačiova? Vakaruose niekas apie ją žalio supratimo neturi! Ne, nebandau šios rusiškos įžymybės sumenkinti. Bet ji yra posovietinės erdvės įžymybė, kurios muzikinio kalbėjimo stiliaus atsisako ukrainiečiai, baltarusiai, azerbaidžaniečiai, latviai, estai. Na, gerai, Azerbaidžano „gabalas” yra netiesioginė Dimos Bilano muzikos kopija, ir tiek.
Kaip tokie ekspertai su tokia provincine šlagerių muzikine patirtimi išugdys vakariečiams suprantamo stiliaus dainininkus? Bliuzuojančius, rokuojančius, souluojančius, džiazuojančius pagal ABBA ar sero Andrew Lloydo Webberio modelius?
Nepatiko anglicistiniai išsidirbinėjimai? Bet kaip kitaip vienu žodžiu pateikti vakarietišką muzikinį mąstymą? Net patys Balkanų atstovai sugeba savo folklorą pateikti per tokią muzikinių stilių prizmę.
Taip, taip, girdžiu, jog reikia ieškoti savo muzikinio stiliaus. Andriaus Mamontovo „chebra“ buvo arčiausiai tikslo, nes jų muzikinę kalbą ir politinio humoro dozę Europa suprato. Nors, skaitydamas A. Mamontovo pasisakymus, esą „ir tai gerai, kad Andrių Pojavį Europa traukia per dantį ir panašiai, vis reklama, vis prisimins“, išpučiu akis.
Nebūtina laimėti? Šioje hippie – karma gyvenimo būdo pedagoginėje psichologijoje konkurencijai, pralaimėjimui, nelaimėjimui vietos nėra. Beje, palaukite, gerbiamas pone, tamsta taip pat dalyvaujate dainininkų į Eurovizijos konkursą atrankos ekspertu. Šitaip užtušuoti eilinį pralaimėjimą lyg ir nederėtų. Nors kartą patys sau daužkite krutinę, šaukdami mea culpa!
Bet nesakysite, nes lietuviui prisipažinti klydus yra tolygu sušaudymui su durų rankena. Tiesa, mūsų premjeras pamoką išmoko ir sugeba prisipažinti klydęs. Ministrė Birutė Vesaitė – ne. Bet, šis straipsnis apie muziką, ne politiką. Nors „Eurovizija“ ir yra tikrąja šio žodžio prasme mažiausiai kultūros politika. Muzikinės kultūros, su kuria mes niekaip nesusitvarkome.
Čia net patriotizmo nėra nei kvapo. Turime, regis, garsių vardų kategoriškai atsisakančių dalyvauti atrankoje, mat „tokie blizgučiai manęs nedomina“, arba „ne mano lygio“ ir panašiai. Taip, žinoma, kiekvienas turime savo vertybes, į kurias dalyvavimas „Eurovizijos“ atrankoje gal ir nepatenka. O gal tokioje nuostatoje glūdi egzistencinė baimė? Kaip antai: „Esu toks/tokia žinomas/žinoma, bet jeigu nepraeisiu atrankos? Šakės!“
Vien tik apie tai pagalvojus, patriotizmo jausmas kaipmat dingsta kažkur už horizonto.
O gal, sakau, baimė likti nesuprastam visų pirma priešais sėdinčių ekspertų yra pati nemaloniausia? Taip, renka ir žiūrovai, bet kaip jau esu sakęs, tai tie ekspertai turi formuoti tam tikrą muzikinį skonį. Panašiai, kaip tai daro politinės partijos užsiimančios „visuomenės ir jaunosios kartos auklėjimo procesu“.
Kaip išspręsti dilemą su metai iš metų peržiemojančiais muzikiniais ekspertais niekaip nežengiančiais į koją su šiuolaikine vakarietiška šlagerių muzikine kultūra? Gal reikia pasiieškoti naujų veidų?
Pasiūlysiu politiškai nekorektišką variantą: pakvieskime ekspertus iš kitų šalių. Žinoma, ne iš Rusijos. Pasidalinau šia mintimi su savo antra puse Aušra. Net pateikiau krepšinio pavyzdį, kur žaidžia legionieriai iš viso pasaulio. Ji tuojau painformavo, kad tokį pasiūlymą ar mintį pateikė mūsų žinomiausi vadybininkai Martynas Tyla ir Vaidas Stackevičius.
Bravo! Pasirodo, pasirodo yra taip pat mąstančių. Tik, kur jie buvo anksčiau? Jie juk iš to duoną valgo, ar ne taip? Bet šie vadybininkai, pasirodo, šiuo pasiūlymu bandė išvengti subjektyvumo. Mano kontekstas – visiškai nauja muzikinė kultūra ir mąstymas, kuriuos verta išbandyti. Ir kiekvienais metais kviestis vis kitokios ES šalies muzikinius ekspertus. Kad įneštų „šviežio kraujo“. Kol nelaimėsime. Juk turime laimėti kada nors, po paraliais!
Originalus įrašas tinklaraštyje Vinokuras.lt
