Baigiasi dar vienas lengvosios atletikos vasaros sezonas. Pagrindiniai startai jau praeityje, visos nesėkmės ir džiaugsmai jau išgyventi. Atletai ilsisi ir galvoja apie žiemos startus, analizuoja klaidas ir naujus patyrimus – belieka pabandyti apibendrinti, kuo sporto karalienė gyveno Lietuvoje 2009-aisiais. Nebandysime vardinti pasiektų rezultatų, o tiesiog prisiminsime, dėl ko džiaugėmės, dėl ko liūdėjome ar buvome tiesiog nustebę.
Džiaugsmai
Žinoma, didžiausias šio sezono džiaugsmas yra aiškus suvokimas, kad Lietuva turi pajėgių sprinterių. Maža to, kad gali konkuruoti Senajame žemyne ir estafetiniuose bėgimuose. Linos Grinčikaitės triumfas Europos U23 čempionate Kaune – geriausias to įrodymas. Jei po sėkmės Pekine numatyti bėgikės perspektyvas buvo dar sunkoka (juk būna stebuklų ir vienkartinių sėkmių), tai dabar galima drąsiai teigti, kad Virgilijus Alekna turi lygiavertę pamainą, netgi prestižinėje lengvosios atletikos rungtyje. Ketvirtoji Ryčio Sakalausko vieta U23 pirmenybėse – labai malonus netikėtumas – teko stebėti Didžiosios Britanijos žurnalistų reakciją, kuomet jie suvokė, kad šioje amžiaus grupėje lietuviai vejasi madas diktuojančius britus. Palyginimui – Kaune triumfavęs britas Harry Aikines-Aryette finaliniame turnyre Salonikuose liko penktas. Tad Linos Grinčikaitės nedrąsūs pamąstymai apie finalą Londono olimpiadoje jau nebeatrodo iš fantastikos srities.
V.Aleknos sezoną taip pat galima vertinti tik teigiamai – ketvirta vieta pasaulio čempionate ir pergalė Salonikuose leidžia manyti, kad tai dar ne viskas, ką jis norėjo pasakyti lengvosios atletikos pasauliui. Šioje rungtyje nė vieno blogo žodžio negalima pasakyti ir apie Alekso Abromavičiaus bei Andriaus Gudžiaus progresą – galbūt 2010 metų Europos čempionate turėsime tris diskininkus?
Didžiausiu sezono maloniu netikėtumu tapo Sonata Tamošaitytė – Lietuva niekada nebuvo stipri šioje rungtyje, tad daugiau nei pusės sekundės progresas ir naujas Lietuvos rekordas nuteikia tik teigiamai. Pasvajokime, kas bus, jei Sonata panašiai „pridės” ir kitamet?
Sezoną puikiai pradėjo šuolininkai į aukštį – Lietuva po ilgos pertraukos turėjo savo atstovą Europos čempionate. Džiugina ne tiek šis faktas, juk stebuklų Raivydas Stanys Turine neparodė, o tai, kad visą vasarą Raivydas stabiliai įveikdavo 2,25 metrų aukštį. Tad trenerio Algirdo Baranausko pažadas, kad iki Londono Olimpiados šis aukštis bus bent 2,30 metro, neatrodo neįvykdomas.
Puikų sezoną turėjo ir Agnė Orlauskaitė – vienas lengvosios atletikos specialistas labai taikliai surimavo – „rezultatai vis gerėja, o Agnė vis gražėja”. Bet juk vienas kitam netrukdo…
Rinktinės treneris Kęstutis Jezepčikas labai teigiamai įvertino jaunosios šuolininkės į aukštį Airinės Pašytės rezultatus. 17-metė pasaulio čempionate užėmė 4 vietą, neraminti gali tik tai, jog vasaros rezultatai buvo prastesni nei varžybose maniežuose – prie Airinės dar grįšime vėliau.
Sportinis ėjimas – lengvosios atletikos užkulisiuose juokaujama, kad tai atskira sporto šaka, tačiau oficialiai tas dar nepaneigta. Kristinos Saltanovič aštuntoji vieta Berlyne atspindi ėjikų sezoną – jis buvo puikus. Pagarbos verti ir Donato Škarnulio bei Brigitos Virbalytės rezultatai ir tai, kad šalyje auginama to paties lygio jaunimo karta.
Malonių žodžių šiame sezone nusipelnė ir Irina Krakoviak, Austra Skujytė bei Rasa Drazdauskaitė. Nesinori prie jų rašyti žodžio „veteranės” – kaip tik šiemet sportininkės įgavo antrąjį kvėpavimą, o Austra tapo ko gero pirmąją daugiakovininke pasaulyje, kuri iš septynkovės karjerą pratęsė rutulio stūmime.
Įsimintinas dar vienas epizodas iš Europos U23 čempionato Kaune – kuomet bėgimo takelį „matavo” Vaida Žūsinaitė, tribūnose kažkuris šmaikštuolis sušuko: „nesvarbu kelinta, svarbiausia, kad ji gražiausia”. O jei rimtai, tai džiugina logiškas ir palaipsnis Vaidos ir trenerio darbas, ruošiant pamainą Živilei Balčiūnaitei – šiemetinio Vilniaus maratono metu Romas Sausaitis pirmą kartą prakalbo apie tai, kad jau kitame sezone Vaida bandys jėgas pačioje ilgiausioje distancijoje.
Gal kiek mažiau Lietuvos žiniasklaidos dėmesio nusipelnė dar du sportininkai, pabandysime šią klaidą ištaisyti. Visų pirma, galime drąsiai teigti, kad turime dar vieną pajėgią maratonininkę – Anglijoje gyvenusi Diana Lobačevskė per metus nuo savo asmeninio rekordo „nusimetė” kone 10 minučių ir… nusprendė grįžti į didijį sportą bei Lietuvą. Štai ką jai davė rudenį 2008 rugsėjį laimėtas Vilniaus maratonas. Dar vienas malonus apsisprendimas – JAV gyvenantis jaunasis stajeris Lukas Veržbickas (laimėjęs JAV vidurinių mokyklų pirmenybes) galutinai apsisprendė, kad ateityje atstovaus Lietuvai.
Galima pasidžiaugti ir tuo, kad šiemet būtent mūsų šalies rengė kol kas stambiausią istorijoje lengvosios atletikos turnyrą – Europos U23 čempionatą. Pagal kalibrą ir rezultataus jį galima sulyginti nebent tik su 1978 metais Vilniuje vykusiu Sovietų Sąjungos ir VDR nacionalinių rinktinių maču. Dalyvių atsiliepimai buvo tik teigiami, o publika su vėliavomis ir skanduotėmis tribūnose (ir be jokių incidentų nei pačiame stadione ar jo prieigose) vertė nustebti ir džiaugtis, jog tai ne futbolo varžybos.
Ir dar – Lietuva turi ne tik atskirus lengvaatlečius, o ir jų rinktinę – prieš Europos komandinio čempionato antrosios lygos pirmenybes teigiamu rezultatu buvo laikomas išlikimas šioje lygoje. Deja, Lietuvos sportininkai tikslo nepasiekė – jie iškrito… tik į pirmąją lygą. Ką tai reiškia? – tik tai, kad mūsų šalies treneriai jau sugeba paruošti visų rungčių atstovus – paminėsime net šuolininkę su kartimi Vitaliją Dejevą.
Ir paskutinis didelis džiaugsmas – šalies lengvoji atletika pagaliau turi ir savo istoriją, įamžintą fotografijomis – istoriją nuo pat 1921 metų iki šių dienų.
Liūdesys
Labai norėtųsi, kad ši pastraipa būtų kuo trumpesnė – ir ji bus gerokai trumpesnė nei prieš tai buvusi. Ko gero didžiausias sezono nusivylimas mūsų laukė ieties metimo sektoriuje – tiek Tomas Intas, tiek Indrė Jakubaitytė pasaulio čempionate patyrė fiasko. Ir labiausiai liūdina ne užimtos vietos, o sportininkų psichologinė būsena patekus į didžiuosius turnyrus – ko gero nei vienoje rungtyje nerasime tokio rezultatų skirtumo startuojant Lietuvoje ir tarptautinėse varžybose.
Bėgikas Vitalijus Kozlovas sezoną pradėjo Lietuvos uždarų patalpų rekordu 800 metrų bėgime. Tačiau geriausiai jo sezoną apibūdina startas pasaulinėje Universiadoje Serbijoje – pirmas laikas pusfinalyje ir… paskutinis finale. Tačiau žinant Vitalijaus ir jo trenerės Palmiros Žukienės darbštumą ir begalinį atsidavimą rungčiai, galime tikėtis, kad kitas sezonas bus geresnis – pirmuosius savikritinės analizės vaisius jau buvo galima stebėti Vilniaus maratone. Dar viena šios rungties atstovė Eglė Balčiūnaitė sakė, kad tai – tiesiog ne jos metai – antroji sakinio dalis turėtų būti identiška kaip ir Vitalijaus atveju.
Abu minėti bėgikai, nors ir turėjo įvykdę pasaulio čempionato Berlyne B normatyvą, varžybose nestartavo – LAF nusprendė, kad tuometinė sportininkų forma nėra pakankama tokio lygio turnyrui. Į šį sąrašą pateko dar viena olimpietė Karina Vnukova. Pirmieji neramūs signalai pasigirdo dar žiemą, kuomet Karina pralaimėjo jaunajai A.Palšytei – nesėkmės tęsėsi ir stadionuose. Žinant, jog šuolis į aukštį yra kone „psichologiškiausia” lengvosios atletikos rungtis, galima spėti, kad K.Vnukovos sportiniame gyvenime netrukus galima laukti radikalių permainų. Tačiau tikrai ne pasitraukimo iš sporto.
Ir pagaliau – stipriausia šalies maratoninkė Živilė Balčiūnaitė. Situacija aplink ją kone labiausiai dviprasmiška – iš vienos pusės – 19 vieta pasaulio čempionate yra neabejotinas pasiekimas. Iš kitos – vienintelis startas per metus ir antras iš eilės, kai sportininkė trasą palieka tik su medikų pagalba…
Kuriozai
Didžiausias sezono kuriozas – Airinės Palšytės nuotykiai Suomijoje, jaunimo olimpinėse dienose. Nesunkiai įveikusi kvalifikaciją, sportininkė finale nepasirodė, o buvo laikoma viena iš favoričių. Istorija buvo plačiai nupasakota Lietuvos spaudoje, tačiau kyla klausimas – o kuo ta istorija baigėsi ir kas padaryta, kad tai nesikartotų? Ji baigėsi tuo, kad apie ją tiesiog daugiau nekalbama…
Ne mažesnį kuriozą teko stebėti ir Lietuvos žiemos čempionate Kaune – tuomet trišuolio rungtį laimėjo jau minėta Karina Vnukova. LAF Generalinis sekretorius Eugenijus Burokas tuomet sakė, jog tai reiškia tik vieną – jog ši rungtis Lietuvoje yra silpna. Stebint tolimesnes kovas šiame sektoriuje, galime džiaugtis, kad Jolanta Verseckaitė ir Mantas Dilys šias prognozes paneigė.
Kitas kuriozas įvyko šalies aukštųjų mokyklų čempionato 100 metrų bėgimo rungties finale. Finišuojant R.Sakalauskui ir M.Jurgilui išsijungė elektroniniai laikmačiai. Sprinterių treneris A.Stanislovaitis teigia, kad rankiniais chronometrais buvo užfiksuotas 10.00 sekundės laikas… deja rankiniai chronometrai kitose šalyse jau dulka stačiuose…
Dar du panašūs kuriozai, tiesa, pasibaigę skirtingai, susiję su griuvimais Europos U23 čempionate Kaune – pirmuoju atveju šuolininko į aukštį Mantvydo Ambraziejaus „išsitiesimas” ant naujosios stadiono dangos pateisinamas – jis bandė paduoti šalies tripsalvę estafetėje bronzą iškovojusiai Linai Grinčikaitei. Kitas atvejis – kur kas skaudesnis – praėjus vos 2 valandoms nuo pirmosios čempionato dienos rytinių varžybų pradžios kultinis sporto fotografas Alfredas Pliadis atsidūrė ligoninėje su Achilo sausgyslės trūkimu.
Traumos
Sąlyginai sezonas šiuo atžvilgiu buvo sėkmingas – traumų virtinės išvengti pavyko, tačiau ne visai… Tik atsigavusi, vėl iškrito daugiakovininkė Viktorija Žemaitytė – atrodė, jau vėl galėsime gerėtis gražiausia pasaulio daugiakovininke, tačiau… šeštoji vieta Turine ir vėl operacija – pasirodo, pirmosios metu ne viskas buvo atlikta nepriekaištingai. Tačiau nėra jokių abejonių, kad Viktorija grįš. Po operacijos šiuo metu reabilituojasi ir kitas daugiakovininkas Mantas Šilkauskas – įsisenėjusias peties problemas jis medikams patikėti ryžosi tik po starto Europos U23 čempionate Kaune – tiesiog sportininkas labai norėjo gerai pasirodyti gimtosios publikos akivaizdoje – Mantui dar viskas ateityje, o rezultatų kreivė nuteikia labai optimistiškai. Kaip ir tas medis, prie kurio sportininkas liejo ašaras po šuolio su kartimi – jis žaliuos dar bent 50 metų.
Ir, ko gero daugiausiai apkalbų sukėlusi sezono trauma – sprinteris Martynas Jurgilas. Puikus sezono startas, įtraukimas į rinktinės sąrašus tiek Universiadoje, tiek Europos U23 čempionate ir… nepasirodymas bėgimo takelyje. Matyt šis teiginys sulauks daug diskusijų, tačiau tai yra profesionalus požiūris į savo darbą – sprinte įtaką turi net menkiausias negalavimas, o kuomet prieš startą sportininkui tenka rinktis – pergalė šiandieną, ar metai be sporto – geriau palaukime… Juk ir U.Boltas po menkos avarijos nerizikavo – Jamaika turi kuo jį pakeisti, o Lietuva…?
Tikėkimės, kad po penkerių metų turės.
