Lietuviškame savo aplinkos ir pasaulio suvokime savo išskirtinės didybės, kartais priartėjančios prie mesianizmo, įsivaizdavimas keistai persipina bei dera su ištisa govėda iš praeities semiamų senoviškų baubų, tik ir laukiančių, kol prarasime budrumą.
Buvau gal kokių penkerių metų, kai kurorto priemiesčiu dar nespėjusiame tapti Neravų kaime, visai netoli mano senelių sodybos, raudonų plytų fermoje buvo laikomi Druskininkų daržininkystės tarybinio ūkio arkliai. Tvankią vasaros pavakarę keli varmų sugelti bėriai pralaužė aptvarą ir zovada prašuoliavo išilgai mūsų kiemo. Būdamas lėtu, stamboku ir apyžiopliu bernioku, žinoma, vos spėjau pasitraukti jiems iš kelio, o seneliai ir mama ne juokais išsigando, kad galėjau būti negyvai sumindytas.
Dar po penkerių metų, kai jau gyvenau niūriame blokiniame Viršuliškių daugiabutyje, klasiokai prisikalbino užsirašyti į jojimo būrelį netoliese veikusiame Buivydiškių žirgyne. Pamatęs arklį, staiga supratau, kad kažkada patirtas išgąstis man neleis prie jo prisiartinti.
Ilgą laiką buvau šventai įsitikinęs, kad daugiausiai baimių yra sukaupusi karta, kuriai teko patirti pokario represijas, visas gyvenimo sritis kontroliuojančios svetimos valstybės spaudimą neišsiskirti iš minios, būti kaip visi, paklusniai vykdyti komandas, o paskui pabusti apylaisvės rinkos kapitalizme, neturint jokių įgūdžių savarankiškai priimti sprendimus ir konkuruoti. Jie truputį priminė gretimame kaime sodybą turinčių miestiečių vasarai atsivežtą ir paleistą kieme katiną, kuriam ne tik nagai nukarpyti, bet ir po uodega niekas nekabo. Jau pirmą dieną jo ėdalo dubenėlį ištuština ir ausis apdrasko puslaukiniai kaimo rainiai – kačių pasaulio telefoniniai sukčiai ir saugias investicijas finansų piramidėse siūlantys apsukruoliai.
Stebėtinas patiklumas asmeninių finansų tvarkymo srityje paradoksaliai dera su liguistu įtarumu. Amerikonai ieškodami skalūnų dujų užnuodys vandenį, Jungtinės Tautos – atims vaikus ir atiduos įvaikinti pedofilams, Europos Sąjungos institucijos privers parduoti žemę užsieniečiams ir išeiti iš namų kaip stovi, o butų renovacija pavers bankų įkaitais. Bet baisiausias yra euras. Vos tik jį įves, prekės parduotuvėse eurais kainuos tiek, kiek dabar kainuoja litais, o algos geriausiu atveju bus perskaičiuotos pagal kursą. Trečiadienį Europos Komisija paskelbė, kad Latvija pasiekė aukšto lygio tvarią ekonominę konvergenciją su euro zona ir siūlo Tarybai priimti sprendimą dėl euro įvedimo Latvijoje nuo 2014 m. sausio 1 d. Bet mes už latvius protingesni. Ką jie gali suprasti, jei tada, kai mes girdėme arklius Juodojoje jūroje ir kalaviju trankėme į Maskvos vartus, jie buvo vokiečių ordino tarnais. Estai jau moka pensijas graikams, bet mes ir už juos gudresni. Tegul tik surengia valdžia referendumą – būtinai nubalsuosime prieš. Iš principo, kad tie arogantiški šikniai žinotų, kas čia svarbiausias.
Visos tų baimių rinkinukas, lyg paveldimas ligas lemianti DNR pynė, kuo puikiausiai perduodamas jaunesnėms kartoms ir veši penimas interneto nuorodomis su galūne ru. O drauge ir tai, ką jie vadina orumu. Oriausių bendrapiliečių nuotykius kiekvieną savaitę transliuoja iš policijos pareigūnų nufilmuotos medžiagos komercinių televizijų kuriamos kriminalinės dokumentikos laidos. Visokie „Farai” ir panašiai. Oriausias ten visada būna tas, kuris penktą kartą apspangęs įkliūva už surūdijusios lupenos vairo, o iš jos iškrapštytas baisiai įsižeidžia ir didvyriškai skeryčiojasi, kol uždedami antrankiai. Jokie garso operatoriaus uždėti pypsėjimai nepaslėps orumo, lydinčio kiekvieną gestą ir žodį. Orumas spaudžia kaukolę iš vidaus, veržiasi per visas ertmes, neleidžia taip paprastai imti ir paklusti uniformuoto valstybės galią toje tamsioje dviejų žvyrkelių kryžkelėje atstovaujančio pareigūno reikalavimams. Tas pats orumas neleidžia dirbti už juokingo dydžio algą, kurią siūlo vergvaldžiai darbdaviai, laikytis paskolų ir lizingo įmokų grafikų, išlaikyti su seniai pamirštomis draugėmis sugyventų vaikų. Jie ten, Europoje, niekada nesupras, nes patys yra sukaustę save daugybe žeminančių pareigų, pradedant atliekų rūšiavimu, užuot šveitus jas į pakelę pro automobilio langą, ir baigiant vaikų auklėjimu vien mandagiomis ilgomis kalbomis, nedrįstant užvožti snargliui taip, kad iškart viską suprastų. Per tūkstantį metų turėjo priprasti, nes mes dar tada, kai Europos tautos viena po kitos krikštijosi, oriai užtvatijome Šv. Brunoną ir pramogaudavom pleškindami Palenkės pilis.
Tas perdėtai demonstruojamas išdidumas, stiprybė ir drąsa („Lietuva – drąsi šalis”) ne tik neišnaikina mumyse tūnančių baimių, bet, mano supratimu, netgi yra būtent jų pagimdytas. Daryti nesuskaičiuojamus kasdienius žygdarbius, ar tai būtų vairavimas su keturiomis promilėmis, ar apsisprendimas neleisti „Chevronui” gręžioti pievos, gali tik žmogus, kuriam nuolat reikia tuos baimės demonus nugalėti. Įrodinėti sau, kad yra kažko vertas, dar netapęs daržove.
Originalus įrašas – „Druskininkų naujienų” redaktoriaus tinklaraštyje
