Buvau Lietuvoje į krizę pažiūrėti. Važinėjau skersai, važinėjau išilgai Tėvynės, visur ieškojau. Važiuodamas dairiausi per langus į pagriovius, krūmus, gamyklų kaminus. Vaikščiodamas gatvėmis dairiausi į parkus, dirsčiojau moterims po sijonais, į iškirptes, dairiausi pro atdaras barų bei kavinių duris. Žvilgtelėjau net bažnyčion. Po tiltais irgi buvau nuėjęs.
Apsidairęs, apsižvalgęs ir pasiklausęs žmonių, galiu drąsiai sakyti, kad Lietuvoje krizės nepastebėjau. Ar bent jau ne visai tokią, kokią man piešė gerbiamieji naujienų portalai. Net ėmiau galvoti, kad gandus apie finansinę krizę ir panašias nesąmones sapnavau, o pačioje Lietuvoje apie ją niekas net girdėjęs nėra. Viskas atrodė lygiai taip pat kaip tada, kai prieš tris metus kirtau Lietuvos-Lenkijos sieną.
Praeivių dantyse cigarečių mačiau tikrai, jei ne daugiau, tai bent tiek pat kiek tais senais laikais. Ir visai nesvarbu, kad jų kainos kyla kaip ant mielių. Baruose ir toliau upeliais liejasi alus. Nors gi atseit dabar krizė ir pinigų nėra net svarbiausiems dalykams. Picerijose gausu žmonių, kurie valgo ne pačias pigiausias picas, kai tuo tarpu namie gamintas maistas gali būti daug kartų pigesnis.
Vilniaus ir Kauno „Akropoliuose“ pilna žmonių, kurie perka aukštos klasės brangius rūbus užuot apsipirkę turguje. Gatvėse pilna gražiai susitvarkiusių panų, kai kiekvienas apsilankymas grožio salonuose kainuoja nemažus pinigus. Net jei nueini tik išsipešioti antakių, jau nebekalbant apie manikiūrą ir kitas nesąmones. Brangių papuošalų parduotuvės ir toliau prekiauja, nebankrutuoja.
Ledo arenos, kino teatrai pilni žmonių. Vadinasi, žmonės ir toliau gali sau leisti pramogauti už pinigus, kurių „nėra“, nes, matai, dabar – krizė. Jau nebekalbant apie vandens atrakcionų parkus, kur už bilieto kainą studentas galėtų pusę mėnesio sotus būti. O tie parkai ne pilni, o sausakimši. Prie kokios smagesnės čiuožyklos kartais tenka palaukti ir po dešimt minučių. Ir čia ne savaitgalį.
Po tiltais, ant tiltų ir tikriausiai virš jų prikabinėta reklamų. „Dabar šitas automobilis kainuoja tik 70 tūkstančių litų“, „pirk naują fotoaparatą tik už 8 tūkstančius“, „naujas nešiojamas kompiuteris dabar tik…“ O mes gi visi žinom, kad jei nebūtų paklausos, nebūtų ir pasiūlos. Kitaip tariant, jei nebūtų norinčių švaistytis tūkstančiais, niekas ir tų reklamų nekabintų.
Anksčiau gatvėse nebuvo tiek daug naujų automobilių, brangias rūbais apsikarsčiusių moterų ar su brangiais veidrodiniais fotoaparatais vakarais lakstančių paauglių. Taip pat nesumažėjo ir gatvėmis lakstančių pilnutėlių taksi, o jie ne už autobusų talonėlius važinėja, ir ne už baltus centus iš taško į kitą tašką keleivius gabena.
Vienintelis dalykas, kurio pastebimai sumažėjo, tai jaunimas. Maždaug nuo 20 iki 30 metų amžiaus jaunų žmonių gatvėse kažkaip trūksta. Vakarais Laisvės alėja ar Gedimino prospektas atrodo gerokai nykiau nei prieš tuos tris metus. Susidarė įspūdis, kad pinigų trūkumą žmonės tik išsigalvojo. Tačiau tai – Lietuvos krizė. Jaunimo krizė. Finansų nepritekliaus aš nepastebėjau. Lietuviai ir toliau gyvena gerai.
Originalus įrašas tinklaraštyje b-uk.lt
