Duomenų apie A. Beliackį perdavimas jau daug išnarstytas ir dar narstomas. Dar kartą galiu pakartoti, kad ši istorija mums garbės nedaro. Jaučiu dėl to atsakomybę. Viliuosi, kad atsakomybę jaučia ir kiti pareigūnai ir politikai. Atsiprašau A. Beliackio ir jo bendražygių. Kita vertus, džiaugiuosi, kad iš istorijos operatyviai daromos išvados ir išryškėjusios spragos yra užlopomos.
Tikiuosi, kad rytoj ar poryt man ant stalo guls darbo grupės galimam tarnybiniam nusižengimui tirti dėl dviejų Teisingumo ministerijos pareigūnų veiklos išvados. Galiu patikinti, kad atsakomybė bus adekvati.
Tačiau yra šioje istorijoje, tiksliau, reakcijoje, į šią istoriją, ir daugiau niuansų, kuriuos ir norėčiau aptarti.
Kuo pasižymi Lukašenkos politika? Be kita ko, ji turi labai aiškius bruožus demonizuoti visus, kas nepritaria Lukašenkos nuomonei, bausti kaltus ir nekaltus, jei tik tai naudinga režimui, manipuliuoti faktais taip, kad jie sustiprintų melą, teisę naudoti ne taip, kad ji būtų teisinga, o išimtinai ir selektyviai tik savo tikslams.
Gaila, kad likimas mūsų kaimyninei tautai, su kurios žmonėmis tenka spręsti daugybę, įskaitant ir teisinio bendradarbiavimo problemų, kol kas neleido sukurti realių laisvos visuomenės institucijų.
O dabar pažiūrėkime kas dedasi Lietuvoje. Tiksliau ne Lietuvoje, o kai kurių žiniasklaidos priemonių, o ypač priklausančių vienai didelei žiniasklaidos grupei, puslapiuose ir eteryje, o iš paskos ir kai kurių politikų bei politikų komentatorių galvose.
Surasti atpirkimo ožius visada patrauklu. Daug susilaukiau patarimų iš įvairių politikų ir apžvalgininkų, kad reikia greitai ir operatyviai nubausti kaltus ir netgi suversti visą kaltę jiems. Receptas politiškai paprastas – kad netaptum atpirkimo ožiu pats, reikia surasti kitą kraštinį, jį apjuodinti ir taip nusiplauti rankas. Teisė, teisingumas, tiesa – visa tai nuplaukia į antrą planą.
Kiek teko priimti sprendimų ar komentuoti minimus įvykius, visada sakydavau ir elgdavausi taip, kad galėčiau namo grįžti švaria sąžine. Man tai reiškia visų pirma neneigti savo atsakomybės. Pavyzdžiui, jei bent kiek, kad ir netiesiogiai, būčiau prikišęs pirštus prie duomenų perdavimo, kaip politikas, manau, turėčiau atsistatydinti. Šiandien tai reiškia, kad turiu daryti viską, kad būtų ištaisytos atsivėrusios sisteminės klaidos. Taip pat, kad padėtis šiuo konkrečiu atveju, kiek įmanoma, būtų ištaisyta.
Taip pat laikausi nuostatos būti principingu vertinant kitų atsakomybę, o kartu neieškoti atpirkimo ožių tik todėl, kad kažkas to labai nori.
Žiniasklaidoje, deja, tokia pozicija, panašu nepopuliari. Arba viskas išverčiama taip, kad aš ieškau ant ko suversti kaltę, arba visus dangstau.
Užtat sąmokslo teorijos visada populiarios. Kartais ir teisingos. Tačiau kai bet kuri klaida yra priskiriama KGB rankos veikimui, sąmoningam bendradarbiavimui su nedemokratiniais režimais, ar verslo interesų ir viešų interesų painiojimui, darosi koktu. Panašu, kad ką jau ką, bet išsižadėti savo artimo dėl to, kad gal būt jis padarė klaidelę, ar tiesiog netinkamu laiku atsidūrė netinkamoje vietoje, o išsižadėjus dar ir apjuodinti – tai mes mokame.
Manipuliuoti faktais, kaip rodo ir šios istorijos interpretavimas, taipogi mokame. Štai jau minėtos žiniasklaidos grupės didysis laikraštis sudėlioja savo žinią taip, kad vos ne pareigūnai, dėl kurių veiksmų kyla abejonės, vertina patys save. Ar kam berūpi, kad tai netiesa?.. Ar kas beatsirenka, kad pareigūnų atsakomybę vertinančioje grupėje nei kvapo nėra tų asmenų, kurių veiksmai yra vertinami?..
Man atrodo, kad plačiai aptarinėjama teisinio bendradarbiavimo spraga yra ne tik spraga teisinio bendradarbiavimo mechanizme. Galima padaryti, ir jau daug padaryta, kad tai nebepasikartotų. Tačiau ką daryti, kad patys netaptume drakonais, su kuriais kovojame – gerokai sunkesnis uždavinys.
Originalus įrašas tiklaraštyje Remigijaus Šimašiaus blogas
