Prisiminkite bangų nuglūdintą akmenuką parsivežtą iš pajūrio, džiovintus gėlių žiedus knygose iš vaikystės, milžinišką debesį, kurį stebėjote užvertę galvą į dangų.
Prisiminkite permirkusio vasaros liūtyje kačiuko žvilgsnį, sekundę kai užgęsta gyvybė ar pakyla būrys pabaidytų paukščių. Prisiminkite savo mylimo kvėpavimą, pirštus, žvaigždžių skliautą ir tą akimirką, kai beprotiškai kažko ilgėjotės. Tą laiką, kuris nėra nei dabartis, nei praeitis, laiką, kuriame balansuojame ant prisiminimų lyno, kuriame randame šilumos, ramybės, o kartais ir liūdesio prieglobstį, kai atmintis apsigaubia kažkokiu mistiniu paslapties šydu, viliodama pasinerti į ją, kad dar kart patirtum, užuostum ir palytėtum brangų prisiminimą.
Būtent iš noro išsaugoti tai ir atsiranda japono Masao Yamamoto fotografijos. Dar būdamas vaikas Masao kolekcionavo vabzdžius, o jau paaugęs, užuot juos marinęs ėmė fotografuoti ir kolekcionuoti jų atvaizdus. Netrukus jo akis įgudo pastebėti ir užfiksuoti tai, ką daugelio akys praleidžia. Vietoj išankstinio režisavimo jis pasistengė pilnai atverti savo suvokimą idant atsisakytų objektų grupavimo į svarbius ir nesvarbius.
Šio fotografo darbai atrodo gerokai senesni, nei iš yra iš tikrųjų, kad pasiektų tokį rezultatą jis savo nuotraukas specialiai sendina glamžydamas, blukindamas, plėšydamas, spausdindamas jas ant įvairių paviršių, išgaudamas ypatingą savo darbų atmosferą, laviruojančią tarp tapybos ir fotografijos. Taip kuriami prisiminimai, kuriais Masao Yamamoto ir manipuliuoja savo fotografijose.
Fotografas taip pat išsiskiria savo fotografijų masteliu – tarsi priešprieša tokiam dažnam šiuolaikiniame pasaulyje rėksmingumui, suabsoliutinimui, dideliems, spalvingiems formatams. „Visos mano nuotraukos yra mažos, nes noriu laikyti jas savo delnuose. Noriu, kad jos būtų objektai“, – paaiškina Masao Yamamoto. Atskiro objekto svarba visumai ypač atsiskleidžia jo instaliacijose, neturinčiose nei fiksuotos pradžios nei pabaigos, kuriose kiekviena iš nuotraukų gali tapti istorijos atspirties tašku.
Tai tarsi žaidimas prisiminimų kaleidoskopu, kai daugybės mažų detalių, praėjusio laiko nuotrupų sąveika sukuria jausmą, skirtingą kiekvienam iš mūsų. Juk sąmoningai nesirenkame to, ką norėtume išsaugoti savo atmintyje, tokiu principu stengiasi vadovautis ir Masao Yamamoto, fotografuodamas jis negalvoja, o atsiduoda emocijai.
Turbūt vienas dažniausių epitetų, kuriais apibūdinama Masao Yamamoto fotografija yra haiku, tik poezija čia įamžinama ne žodžiuose, o fotografiniuose atvaizduose. Ir pats menininkas neslepia, jog jam artima haiku filosofija bei matymo kampas, kai pasitelkiant įvairius išgrynintus simbolius, metaforiškas kasdienybės ar gamtos detales kalbama apie gyvenimą.
„Gera nuotrauka yra ta, kuri nuramina. Leidžia mums pasijusti meiliais, švelniais. Nuotrauka, kuri suteikia drąsos, kuri primeną apie kažką gero , kuri daro žmones laimingais.“, – mano Masao Yamamoto, delne telpančiomis intymiomis kasdienybės nuotrupomis, grindžiantis taką į ramybės šalį.
Dar 24 puslapiai Masao Yamamoto fotografijų – ČIA.
