Šitas filmas sausio 10 oficialiai atšventė 85 metų jubiliejų, tad norint perspjaut amžiumi, reiktų rašyt dabar apie George Melies ‘Kelionę į mėnulį‘ iš tolimų 1902. Bet dabar apie 1927 metų Fritz Lang nesenstantį šedevrą ‘Metropolis‘.
Metropolis yra miestas kažkur neaiškioj ateity neaiškioj šaly (kalbėt jie nekalba, garsinius filmus masiškiau pradėjo tik nuo 1928 leist į pasaulį). Mieste yra savininkai bei didieji protai, iš kurių didžiausias yra Joh Fredersen, ir darbininkai, gyvenantys ir dirbantys giliai po žeme. Idėjos autoriai – kapitalizmo priešininkai Karl Marx ir Friedrich Engels. Bet grįžtam prie filmo.
Aukštai miesto Edeno soduose gyvenimu mėgaujasi savininkų ir protų sūnūs (laikai, kai dar nebuvo feminizmo…), o svarbiausias iš jų, aišku, Freder Fredersen, vienintelis Joh sūnus nuo Joh (ir ne tik jo) beprotiškai mylimos žmonos Hel. Frederis mėgaujasi savo gyvenimu kol netikėtai soduose pasirodo Marija, neturtinga įspūdingo grožio mergina, pakerinti jaunuolį. Tada jis išbėga paskui ją ir susipažįsta su tikru paprastų žmonių darbu. Nubėgęs tėvui papasakoti ką regėjęs susipažįsta su tėvo požiūriu, kad darbininkai ir turi tūnot giliai po žeme. Tada sūnui kyla klausimas ‘O kas jei jie sukils prieš tave, tėve?’ ir susiradęs porą patikimų pagalbininkų jaunikaitis toliau ieško mergaitės ir pakeliui atranda darbininkų gyvenimo ypatumus. O tėvas lieka su darbininkų kišenėse rastais nepaaiškinamais planais.
Tad kol sūnelis pažindinasi su pasauliu, tėvelis aplanko seną kolegą, išprotėjusį mokslininką (turi net kupriuką Borisą už pagalbininką!) Rotwangą tų paslaptingų planų išsiaiškinti. Paaiškėja, kad vyrai abu mylėjo tą pačią moterį ir Fredersenas laimėjo. Bet Rotwangas nesusitaikė su Hel mirtimi ir sukūrė nemirštančią moterį – robotą. Taip po truputį užverda visa košė ir prasideda, ne, tęsiasi, visas įdomumas.
Filmas yra visiškai nesenstantis, nes, na, man bent jau, visiškai nesijautė lyg žiūrėčiau kažką atgyvenusio. Čia, manau, dalis liaupsių keliauja sci-fi žanrui. Bet, prisimenant tą faktą kada filmas buvo pastatytas, tai jis pavirsta dar įspūdingesniu ir parodo visą UFA (buvo tokia Vokietijoj kino studija, konkuravusi su pačiu Holivudu nebyliaisiais laikais) didybę. Taipogi tai, ką tais laikais išdarinėjo montuotojai su paprasta juosta, kokie efektai,kai apie kompiuterį dar kalbų nebuvo. Nesuvokiama beveik. Dar va, begėdiškai pasigirsiu, kad Berlyno kino ir TV muziejuj regėjau Metropolio dekoracijas ir sinefilei kaip aš tai buvo kažkas ohohohooO. Rekomenduoju.
Na, tai taip trumpai, 10/10. Klasika niekada nemiršta.
