Miesto pokalbiai: dainų autorius ir atlikėjas Domantas Razauskas

Paskelbė: Data: 2012-10-31 10:56

Spausdinti | Komentarai

Asmeninio archyvo nuotr.

Pasak laisvosios enciklopedijos Vikipedia, Domantas Razauskas – dainų autorius ir atlikėjas, poetas, gitaristas, kompozitorius.

Neretai, ir ne tik dėl 2008 – aisiais tarptautiniame dainuojamosios poezijos festivalyje „Tai – aš“  pelnytos Vytauto Kernagio vardo gitaros, žiniasklaida šį žmogų pristato kaip bardą. Tačiau daugumai Jis tiesiog nepakartojamas muzikantas, surengęs milžinišką kiekį autorinių koncertų, išleidęs poezijos knygą „Takas į tylą“ ir tris muzikinius albumus, 2009-aisiais sykiu su kolegomis Rimvydu Stankevičiumi ir Andriumi Bialobžeskiu pradžiuginęs klausytojus kompaktine plokštele “Valhala”, o šiais metais klausytojus nustebinęs naujausiu albumu “Rodyklės”. Miesto pokalbiuose – Domantas Razauskas. Kas jis? Nuspręskite patys.

Augote klausydamasis „Pink Floyd“, „Led Zeppelin“, „The Beatles“, „The Doors“. Su bendraminčiais dar mokykloje susižavėjote Jack Kerouac kūryba ir kažkurį laiką gyvenote savotiškoje jo kūrinio “Kelyje” interpretacijoje. Viename interviu prisipažįstate, kad perpratęs Vakarų filosofiją, nusprendėte, kad Jums artimesni Rytai. Visgi kokia yra Domanto Razausko gyvenimo filosofija čia ir dabar?

– Nėra jokios filosofijos. Ten, kur filosofijos, ten terminai, sąvokos ir definicijos. Mano atveju aš stengiuosi, kad to „mano“ būtų kuo mažiau.

Mąstymas iš prigimties dichotomiškas. Proto prigimtis yra… Ką bepasakyčiau, jūs surasite antonimą. Todėl ir nemėgstu apie tai kalbėti, viskas dainose. Kaip sakė šių metų literatūros Nobelio premijos laureatas Mo Yan, aš kalbėčiau apie kūrybą tik jei manyčiau, kad mano kalbos yra už ją vertingesnės.

Savo koncertus Jūs apibūdinate, kaip ritualą, kuriame tarp atlikėjo ir klausytojo vyksta kur kas daugiau nei įprastinė komunikacija. Ar tai gali būt įvardinta, kaip ilgesys, nostalgija prarastam nuoširdumui žmonių bendravime (jei toks kada buvo)?

– Ne, nostalgija man svetimas jausmas. Nemanau, kad kažkoks pabrėžtinis dvasingumas čia kuo nors dėtas. Tiesiog bendraudami mes dalinamės informacija ir retkarčiais kai kuo daugiau, kas atsiranda nutylėjimuose, mirktelėjimuose, balso tonuose, nuojautose. Kai vyksta koncertas, ar kokios apeigos, lieka tik šis „kai kas daugiau“, nes aš neturiu jokios informacijos, kurią reikėtų perduoti. Arba tiksliau informacija yra neverbalinė. Kartais šis „kai kas daugiau“ išauga į kai ką labai didelio. Daug didesnio už mus visus. Burna ir ausys jo negali aprėpti, tačiau širdies talpa yra neišmatuojama.

Esate sakęs, kad „Kiekvienas koncertas yra tarsi mažas ritualas, kurio dalyviai yra visi, esantys jame.” Tokia performanco/ ritualo koncepcija ypač būdinga paskutiniesiems „The Doors“ su Jim Morrison‘u priešakyje pasirodymams, kuriuose buvo pasiekiama masinė psichozė. Aukštesnės instancijos pastebėjusios dorsų muzikos daromą įtaką pradėjo drausti jų koncertus. Kai kurie Jūsų dainuojami tekstai taip pat turi politinių konotacijų, ar kada teko dėl to sulaukti pastabų, kritikos? Kiek įtakos, Jūsų nuomone, turi Lietuvos valdžia tam, ką transliuoja radijo stotys, televizijos kanalai? 

– Daugybė klausimų viename. Leiskite į juos atsakyti atskirai.

I. Kiek pamenu, tai dorsai turėjo bėdų tik dėl to, kad kai kas ant scenos labai norėjo pamosikuoti vienu čakros stipinu ir padiskutuoti su pareigūnais. Nei vienas, nei kitas aktas man nėra įdomūs, tad deja, bijau, kad mūsų koncertų niekas taip ir neuždraus… Kita vertus, nėra visai teisinga mano įtaka laikyti „The Doors“. Šia muzika ir tokiu gyvenimo būdu aš sirgau paauglystėje ir tai manęs vos nepražudė. Ačiū, daugiau nebenoriu. Nei masinės, nei asmeninės psichozės manęs nei kiek netraukia ir nežavi.

II. Konotacijos žavesys ir prakeiksmas yra tas, kad kiekvieno žmogaus galvoje ji randasi vis kita, vis kitokiu pavidalu. Nerasite dviejų žmonių, kuriems klausant vieną dainą galvoje gimtų identiškos konotacijos. Tad kiek tuose tekstuose yra politinių konotacijų, aš tikrai nežinau ir negaliu pasakyti, nes ne aš jas išgirdau. Aš labai viliuosi, kad politikos ten nėra išvis. Pamenu Cojus labai išgyveno, kad jo daina „Peremen“ visiems reiškė revoliuciją išorėje, valstybėje, nors jis dainavo apie gerokai gilesnius dalykus, nei, mano galva, daug kas įsivaizduoja. „The Beatles“ „Back in the USSR“ pokštą išvis mažai, kas suprato, o kai Eltonas Johnas uždainavo apie Nikitą, vienas pažįstamas pagalvojo, kad jis turėjo intymių santykių su Chruščiovu.

III. „Verčiau būsiu vėžlys purvo baloje, nei po stiklu rūmuose,“ – rašė Džuangdzi. Šioje eilutėje visa mano politika. Nemanau, kad jos svorį supranta tie, kurie sėdi viršuje, todėl jokių pastabų ar prašymų pakeisti dainą nesu sulaukęs.

IV. Mūsų dainų beveik visai netransliuoja jokios stotys ir kanalai, televiziją žiūrėti aš vengiu, tad tikrai nežinau nieko apie valdžios įtaką. Apskritai įtaką galima padaryti tik tada, kai leidi įtekėti. O aš niekam įtekėti neleidžiu, tik ištekėti.

Jūs nelaikote savęs tautos vedliu, tačiau Jūsų kūryboje jaučiamas noras, o gal tiesiog kvietimas pabusti iš kasdieniškos rutinos ir pažvelgti į būties esmę, galų gale liautis „būti kitų stumdomomis šachmatų figūrėlėmis”. Iš kur kyla skatinimas atsibusti, pažvelgti už komforto ribų?

– Perfrazuosiu mūsų smuikininką Simą Butavičių. Buda Šakjamunis, kilo iš kilmingos šeimos ir gavo puikų išsilavinimą. Tai jam leido su kiekvienu kalbėtis jo kalba, dialektu. Tiek socialine, tiek žodynine prasme. Šis sklaidos aspektas buvo labai svarbus. Todėl jei Gautama dabar sugalvotų atvykti į Karoliniškes, kuriose gyvenu, jis greičiausiai mokytų taip: „Bliad, atsičiūchink!!!“

Kadangi arkliui aišku, jog kiekvienas esame Buda, mes, sekdami geru pavyzdžiu, taip pat stengiamės kalbėti su kiekvienu jo paties kalba. Intelekto sugadintam – pliurpalai apie būties esmę ir šachmatų figūrėles, o sveikam žmogui – daina apie meilę.

Jūsų prižiūrimame tinklapyje radom.lt galima rasti rubriką „Šį Mėnesį Mes Klausome“.  Taip pat esate parašęs ne vieną publikaciją ar kirtinį straipsnį šiuolaikinės muzikos tema. 2012-tiems artėjant į pabaigą kokius ryškiausius įvykius akcentuotumėte Lietuvos ir pasaulio muzikinėse scenose?

– Hm… Muzikos situacija pasaulyje baigėsi maždaug apie 1974-uosius. Plius minus vieneri metai. Viskas, kas vyksta dabar tėra tas pėdsakas, kurį danguje palieka praskridęs lėktuvas.

Šių metų vasarą Jūs ir dar keli kolegos muzikantai surengėte turą po Lietuvą, kurio metu aplankėte neištirtas šalies vietas, grojote neįprasčiausiose vietose, kaip antai Senovinėje dangaus šviesulių stebykloje, Perkūno šventovėje ir pan. Gal galėtumėte pristatyti projekto idėją, tikslus ir ar pavyko juos įgyvendinti?

– Projekto idėja ir tikslai sutapo. Visų pirma grąžinti muziką liaudžiai, už tai neimant nei cento. Netgi susimokant už tai. Tad lankėme miestelius, kaimelius, karjerus, vietas, kuriose muzika niekada neskamba, kur niekas neatvažiuoja. Tą Lietuvą, kurią mes “praskipinam”, lėkdami greitkeliais. Tuo pačiu ir patys prisipažinome per menkai pažįstantys savo kraštą.

Lietuvis toks nepatenkintas padaras, kuris puikiai žino, kas vyksta Londone ar Barselonoje, bet niekaip nesugeba išsivalyti savo tualeto. Taip yra todėl, kad šlykštimės tualeto kvapu, visiškai nesuvokdami iš kur jis kyla. O kyla jis visada iš kieno nors kito, tik ne mūsų pačių. Bet kai apvažiuoji ir pamatai tuos kitus, gyvenančius daug didesniuose kaimuose nei Londonas ir Barselona, ateina suvokimas, kad smirdi tu pats. Dar daugiau, praregi, kad ta smarvė tebuvo vaikystės iliuzija, kad ši pieva kvepia ir alsuoja.

Kol tu su tais žmonėmis esi viena, tol šalyje viskas gerai. Kai tampi kažkuo atskiru, pasirenki pražūtį. Deja, nepavyko per septynias paras apvažiuoti nei pusės tiek, kiek buvome suplanavę. Pas visus norėjosi pabūti, ne visi norėjo išleisti. Tačiau 25 koncertai per savaitę taip pat nėra jau taip mažai. Jau turime planų ir kitiems metams.

Projekto metu pasirinkote apkeliauti nelankytinas, kiek užmirštas šalies vietoves, taip pat esate sakęs, jog Lietuvių kalba Jums yra daugiau nei komunikacijos priemonė, tai “užkalbėjimų kalba”.  Lietuviai visi kaip vienas suokia, kad reikia saugoti kalbą ir tautiškumą, baidydamiesi globalizacijos proceso, sudarydami pačias prasčiausias (kokias tik įmanoma sudaryti sąlygas priklausant ES) imigracijai. Kaip Jūs manote ar yra ko bijoti?

– Deja nieko nežinau apie imigracijos sąlygas, nes dar nesutikau žmogaus, kuris panorėjęs nebūtų kur nors atvykęs ir įsikūręs. Taip pat nepastebėjau, kad visi ką nors vienu balsu suoktų. Atvirkščiai, lietuvaičiai mėgsta suokti kiekvienas kito balsu ir labai retai uždainuoja vienu. Bet jau kai uždainuoja… Kalbos ir tautiškumo saugojimas nėra konservavimas. Net ilgiausiai galiojantis produktas šaldytuve galiausiai suges. Kalbą reikia vartoti ir ja domėtis. Tada ji bus gyva. Domėtis taip, kaip domiesi savo mylimiausiu priešu. Nes būtent per kalbą randasi dauguma mūsų problemų. Jei staiga visi imtumėme ir nutiltumėme, beveik visos jos išsispręstų. Nes nuomonės turėjimas, priešingai nei moko mokykloje, yra kelias į pražūtį. Ir tai yra mano nuomonė… Gal ir užtruksiu, bet pažadu jos atsikratyti.

Pokalbyje su Gediminu Kajėnu prisimindamas paauglystę pasakojate, kad ji “sutapo su naujaisiais „gariūniniais“ laikais – į kiemą išeiti buvo gan pavojinga, nes visur slampinėjo gaujos skustagalvių <…> Dabar sunku patikėti, bet mano mokykloje tuo metu nieko nestebindavo pistoletas ar net nupjautvamzdis.” Kokia buvo tokio fenomeno priežastis? Kaip manote ar situacija pakito?

– Ten, kur turime reikalų su “hitmenais”, pistoletai nėra fenomenai. Tai viena.

Antra, situacija pasikeitė, nes tie, kurie kadais slampinėjo Justiniškių kiemais ir uostė klijus dabar yra reiverių rojuje arba jiems patiems reikia pagalbos. Neseniai gavau žinią iš mokyklos laikų draugo, kad mūsų dainos kai kam padeda ir Lukiškėse. Iš esmės pagalba ištverti kalėjime yra aukščiausias bet kokios kūrybos tikslas. Tik pirma reikia suvokti, jog esi kalėjime. Ne visi jie tokie akivaizdūs kaip Lukiškės.

Trečia, nupjautvamzdis išties yra mažiau pavojingas už nupjautprotį. Gerokai baisesni yra tie, kurie šypsosi mums iš už anapus ekrano ar rinkiminio plakato.

Pokalbiuose tik puse lūpų užsimenate apie moteris, mylimąsias ir tai tik kalbėdamas apie kūrybą, poeziją ir muziką.  Kokia Jūsų žodžio meilė interpretacija?

– Meilės aš neinterpretuoju, nes negali interpretuoti to, iš ko pats esi padarytas. Meilė nėra priežastis ar pasekmė, sąlyga ar pasiteisinimas. Meilė esi tu. Taip pat tai, iš kur tariesi atėjęs, ir kur tariesi einąs. Visa kita – sąmonės teršalai. Deja, už jų ir kabinamės.

Mano gyvenimas nėra persmelktas vakarėliais, ar kokiais nors kankinamais ieškojimais. Nelabai suprantu, ko ir kur čia reikia ieškoti, kam kankintis. Vakarėliuose man dažniausiai nebūna linksma. Naktį, kai visi sumiega, labiausiai mėgstu dirbti arba spoksoti filmus. Dėmesio centre būti taip pat nesu įpratęs, ir kai pajuntu jame atsirandąs, tučtuojau stengiuosi pradingti. Man atrodo man neblogai sekasi, nes ačiū Dievui, apie mane žino tik tie, kam to išties reikia. O to, kas susiję su kitu žmogumi, aš aptarinėt neturiu teisės, tad prašau klausti mano dukros. Garantuoju, ji turi parengusi nuostabių atsakymų.

Lietuviai gan kritiškai reaguoja į tai kas jiems svetima, vienas iš pavyzdžių galėtų būti tie patys Rytai, Rytų kultūra. Kodėl pats ėmėte domėtis Rytais? Kodėl jais žavitės?

– Jūs sakote „tie patys Rytai“, lyg tai būtų koks senas geras bičiulis, sėdintis prie gretimo stalo: „Aaa, čia juk Rytai, kaip gerai, kad jie visada šalia!“ Man rodos, kad aš sėdžiu kitoje kavinėje.

Nepastebėjau, kad lietuviai kritiškai reaguotų į tai, kas jiems svetima. Atvirkščiai, jie taip godžiai čiumpa ir čiulpia tai, kas svetima, kad per „importinius“ marškinius nematyti nuosavos odos, nebeįžiūrėti lyties, negirdėti balso. Tai pirma.

Antra, mes lietuviai esame įkyriai pavydūs žmonės ir į tuos, kurie pasakoja apie savo dvasines karjeras žiūrime susiraukę, bambėdami ir piktindamiesi. Lyg kažkas staiga būtų pagadinęs orą mūsų gaivioje iškvėpintoje pobūvių salėje. Nors yra atvirkščiai – tarp bezdalų gyvename mes. Todėl saugiau sakyti, kad niekuo nesižaviu, nieko nepraktikuoju, nevažinėju į Indijas, valgau mėsą ir nieko nesuprantu.

Trečia, nebėra jokių Rytų ir Vakarų. Ir kad tai suprastum nebūtina važiuoti į Bankoką ar Kalkutą. Užtenka įsijungti CNN. Dabar perskyra Rytai / Vakarai beliko mūsų galvose. Ten, kur nuo pat pradžių ir buvo. Tad kai mąstau apie Rytus ar Vakarus, mąstau ne apie geografiją ir kilmę, o apie užterštumo lygį. Yra vakariečių, yra rytiečių.

Ketvirta, į šį klausimą jau atsakiau pasakodamas apie kalėjimą. Reikia suvokti, kad kalėjimas yra, kad jo nebuvo nuo pradžių, jį kažkas pastatė, kad jį galima nugriauti ir kad yra kelias vedantis iš kalėjimo. Viskas. Jei sėdėdamas kalėjime būčiau radęs vakarietiškos literatūros iš serijos „Kaip pasiekti nušvitimą per 7 dienas“, galbūt būčiau likęs Vakaruose. Deja…

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt