Miesto pokalbiai: fotografė Viktorija Rekašiūtė “Raggana”

Paskelbė: Data: 2013-05-22 09:12

Spausdinti | Komentarai

© Viktorijos Rekašiūtės nuotr.

„Raggana“ arba kitaip Viktorija Rekašiūtė, jauna fotografė kūryboje bandanti atrasti save, o kuriamomis fotografijomis siekia sukurti muziką, kurią kažkas prisijaukins. Ji atvirai pasakoja apie savo potyrius, jausmus ir gyvenimą.

Viktorija, kodėl sugalvojai pasivadinti Raggana? Dažniau būni Raggana ar Viktorija?

– Tai tapo tokiu dažnu klausimu, kad jau ėmiau bijoti, jog savo slapyvardžiu nuklydau į lankas. Ir tikrai, didelė dalis žmonių nežino nei mano vardo, nei pavardės. Retsykiais net giminaičiai sako buvo  nežiną jog toji raggana, tai aš.

O pavadinimas kilo spontaniškai. Kokia pirma mintis kyla išgirdus šį žodį? Man asmeniškai: stebuklai, miškai, gūduma, sapnai ir magija. Ir regis, visa tai galima užuosti mano fotografijose. Manyčiau fotografijų tematika, idėja ir nuotaika nemažai siejasi su mano slapyvardžiu. Norėjau, jog mano slapyvardis kvepėtų idėjomis, kurias skleidžiu žmonėms.

Kodėl būtent fotografija? Nuo ko viskas prasidėjo? Juk mokykloje domėjaisi įvairiais dalykais: šokai, sportavai, muzikavai…

– Fotografiją pasirinkau kaip kūrybinę išraišką. Nors tai težinojo mano artimiausi draugai. Be galo mėgau rašyti, kurti trumpus tekstus apie išgalvotas akimirkas, momentus, apie žmogaus būtį. Tačiau rašyme stipri nesijaučiau. Laikui bėgant, mano gyvenime atsirado fotografija. Bet viskas, ką kūriau, niekur nedingo. Toji kūryba sėkmingai prisijaukino fotografiją ir darniai auga kartu. O šokiai, taip, buvo neatsiejama mano gyvenimo dalis. Kiekvienas išgyventas judesys, gebėjimas pajusti muzikos ir judesių sintezę, gal būt mane ir užaugino tokią, kokia esu dabar.

© Viktorijos Rekašiūtės nuotr.

Kaip pasikeitė Tavo gyvenimas nuo šio pasirinkimo

– Gal kiek drąsu tai būtų sakyti, tačiau šis pasirinkimas mano gyvenimui nepadarė tokios stiprios įtakos, kad suprasčiau, jog fotografija yra pasikeitimų pamatas. Tiksliau mano pačios naujai „sukurta“ gyvenimo rolė suliejo mane su šia veikla. Nenutrūkstantis gyvenimo pusiausvyros ieškojimas, nesugebėjimas matyti pasaulio tokio, koks jis turėtų būti, ilga kova tarp būties prasmės ieškojimų, man atvėrė akis. Pamačiau, kad ieškojimo kelias gali būti ir kūryba, kuria galėčiau atsakyti į sau rūpimus klausimus, tartum skleisdama žinią pasauliui, dalindamasi savo darbais su kitais. O kalbant bendrai, fotografijoje aš atsiskleidžiu kaip kūrėja (o kiti dar drįsta teigti – menininkė), bet kartu tai mano darbas, duona, ir gyvenimo siekis.

Ką teko paaukoti dėl savo svajonės?

– Dėl svajonės neteko aukoti nieko, o jei tektų, tai jau ne svajonė, o reikiamybė, nesugebėjimas kitaip pasiekti užsibrėžto tikslo. Atvirkščiai, pildydama savo svajones, pamažu prisijaukinau žmones, kurie mane užpildė nenusakoma energija. Nors retsykiais jie it vampyrai kažką atimdavo iš manęs, bet taip palikdavo vietos naujiems potyriams. Tuo pačiu jie įkvėpė ieškoti toliau, nei gali regėti „plika“ žmogaus akis.

(Ar kada nors gailėjaisi?) Niekuomet nesu linkusi gailėtis. Jei ir padarai klaidą, tai yra pati geriausia pamoka ir startas viską pradėti iš naujo.

Kas Tave įkvepia naujoms nuotraukų idėjoms?

– Didis įkvėpimas yra muzika ir poezija. Dažnai galvoju, jog esu “seno kirpimo” žmogus, tie mano įkvėpimai keisti. (Šypteli) Žiūrėk išeini į mišką ir kažkur toli išgirsti keistą krebždesį, po kaitrios dienos jauti kaip užslenka debesys ir tyliai, žemės paviršiumi, atplaukia lietus. Žiūrėk, jau užuodi nesuvokiamą kvapų sintezę ir štai gimsta idėja, mintis. Užsimerki ir matai judantį momentą, kuris tuoj tuoj sulėtės… sustos… ir taps maža akimirka, popieriaus lape. Ta akimirka kažkam pakeis dieną, privers susimastyti.

© Viktorijos Rekašiūtės nuotr.

Kaip gimsta nauja nuotrauka? Kas tame gimimo procese sunkiausia?

– Pasaulyje viskas atsiranda labai greitai. Per naktį gali pražysti gėlė, gimti žmogus, užtvinti upė. Tik svarbiausia žinoti, jog atėjimas iki šio momento būna ilgas ir negreitas. Taip ir naujos nuotraukos gimimas, žiūrovui gali pasirodyti kaip momentas, atsitiktinumas. Taip. Tikra tiesa. Tačiau kelias iki to mąstančiam kūrėjui yra netrumpas. Turi rasti laiko sau, duoti kelią meditacijai ir persikelti į kitą sferą, kitą pasaulį. Juo keliauji neatsikvėpdamas, bandai surinkti atmintimi viską, ką bepajėgtum. O tada sustoji, sugrįžti ir visą tai, ką matei, atiduodi žiūrovui. Jis tai išgyvens, arba ne. Sunkiausia yra sukurti paveikslą taip įtaigiai ir tuo pačiu kalbėti taip netiesiogiai, jog žiūrovas sugebėtų išgyventi tą momentą. Ne tik matytų, bet užuostų bei girdėtų, o žmogiškas smalsumas mintyse tyliai geistų to gyvenimo momento savo kasdienybėje.

Kokias istorijas pasakoji nuotraukomis? 

– Savo fotografijomis niekada nekalbėjau. Greičiau bandžiau sukurti muziką, kuri neturi paaiškinimo, kurią tekstas tik užgožtų. Vienus ji prisijaukina, o kiti, jos išgirsti net ir neketina.

Tačiau stebėdama savo fotografijas bandau atpažinti save. Vis klausiu – ir ką gi aš norėjau pasakyti? Bėgant metams suvokiau, jog mano begalinis žavėjimasis dainuojamąja poezija atvėrė vartus į naujas kūrybos paieškas. Dažnai jaučiuosi tartum jau sukurtų tekstų iliustratore, kurianti dar nesukurtus momentus. Ir tos istorijos, tai trumpi pasakojimai apie, liūdesį ir džiaugsmą, laisvės troškimą ir tuo pačiu užgniaužtas mintis, apie tai, koks žmogus yra išties, ir ko jam reikia. Mano kūrybinis pamatas yra žmogus ir gamta. Jo ryšys ir santykių prasmės ieškojimais.

Ko niekada nefotografuotum?

– To kas man svetima, tolima ir laužo bet kokius mano įsitikinimus. O kalbant apie tikruosius gyvenimo momentus ir neklaidžiojant tarp egzistencinių užmojų, manau niekada nefotografuočiau laidotuvių. Niekada. Tai reiškinys, kuris iki šiol liko nesuprastas, nors ir ,anot įvairių tyrėjų, yra didis visuomenės atspindys. Man tai vienas nepriimtiniausių įamžinamų momentų.

Pirmoji tavo autorinė paroda ,,Femme Fatale‘‘ pasirodė vasario pabaigoje. Kaip tuo metu jauteisi?

– Jaučiausi aukštame kūrybiniame taške. Juk kūrėjui nėra nieko svarbiau, nei kūrinį paversti reiškiniu, kurį gali apčiuopti ir kitaip pamatyti. Užuosti, prisiliesti, pajausti. Be to, tai tartum padėka žmonėms, dirbusiems su manimi.

Paroda viena reiškia autoriui, kita žiūrovui. Tą dieną tu jautiesi gyvenimo chaoso paveiksle, kažkokia ryškia linija, harmonizuojančia visą vaizdą. Tokia linija, kuri negali nukrypti, ar kitaip neteisingai išsidėstyti. Tu pasijunti kažkuo, kuo tavimi tądien patikės, ir su dideliu noru klausys tavo širdies ritmo. Jausmas nuostabus.

© Viktorijos Rekašiūtės nuotr.

Parodoje matome daug trumpai skustų plaukų merginų, kas lyg ir nesisieja su daugumos laikomu fatališku įvaizdžiu. Kodėl moterys būtent tokios? Ką jauti, matai, žvelgdama į tokias moteris?

– Publika patikėjo. Žmonių komentarai leido suvokti, jog jie tiek patikėjo mano stipriu požiūriu į savo fotografiją, jog leido sutikti ir su tuo, jog tos moterys išties galėtų būti fatališkos. Nors ir drąsu būtų teigti, jog visiškai sulaužiau šios reikšmės prasmę.

Tokio įvaizdžio moterys man reiškia aukščiausią žmogaus išorės estetikos tašką bei harmoningą išorę. Kodėl tokia mintis įsikibusi manęs, aš nežinau. Tačiau fotografija, tai ir grožio sampratos suvokimas. Jokiu būdu neapsigaukite stereotipais. Ir nebandžiau parodyti jokio skausmo fotografijose. Jokio gailesčio interpretacijų ar perteikimo. Tai moterys, kurių išorė atskleidžia mano požiūrį į darnumą ir subtilų grožį.

Nors sakai, kad gyvenime bijai kontrastų, išsišokimų, bet tavo pačios stiliui apibūdinti žodis kuklu lyg ir netiktų. O gal nesutiktum?

– Kontrastai ir įsišokimai mano gyvenime reiškia norą būti ne savimi, susikurti apgaulingą įvaizdį ir meluoti sau ir kitiems, esant tuo, kuo išties neesame. Taip, deja girdžiu žmones kalbant, kad esu ganėtinai drąsus žmogus, tačiau toji drąsa natūrali ir nesuvaidinta, jos reikalauja mano kaip žmogaus poreikiai. Todėl tuo išsišokimu lyg ir nepavadinčiau.

Kokia yra fotografo kasdienybė? Lieka laiko jaunatviškoms pramogoms, moteriškoms procedūroms?

– Išduosiu seną, kaip gyvenimas paslaptį. Fotografas kasdienybės neturi. Kur bebūtum, ką bedarytum, akimis tartum objektyvas fokusuoji ir skenuoji akimirkas, jas brandini, o vėliau netgi paverti tai fotografija. Fotografas gyvena keliuose pasauliuose, kartais nes nesinori grįžti į tą tikrąjį, visiems duotą.

Toks reiškinys kaip laiko trūkumas man neegzistuoja, jo užtenka viskam: ir pramogoms ir procedūroms. Tačiau pats gražiausias laikas man yra tuomet, kai galiu pabūti viena, viena pakeliauti, atitrūkti nuo minios. Tik tuomet aš imu pamilti save ir būnu tai, kas iš tiesų esu.

Esi minėjusi, jog jautiesi kaip romano „Stepių vilkas“ herojė. Kuo ji tau tokia artima?

– Tikriausiai pagrindinė priežastis to, yra priešingybių kaita, jų perėjimas iš vienos į kitą, vieningumo ir harmonijos nebuvimas. Rodos harmonija yra mano siekiamybė. Tačiau suvokimas, kiek esu skirtinga kiekviename gyvenimo etape, mane verčia jaustis tartum šio romano herojumi. Tai bėgu į vienatvę ir nepriklausomybę, ugdau save kaip asmenybę, tai žiūrėk nuklystu į visiškai bevertį gyvenimo etapą. Bet, galbūt tai man, kaip kūrėjui, leidžia lengviau analizuoti savo kurtus personažus ir siužetus.

© Viktorijos Rekašiūtės nuotr.

Sakai, jog ieškai nepriklausomybės, bėgi link vienatvės. Kuo ji tau tokia svarbi? Dažnai jautiesi vieniša?

– Nežinau. Tiesiog gyvenimas to išmokė. Pamačiau šios būsenos gražiąją pusę. Daugiau pamatai, išgirsti, daugiau prisilieti prie to, kam žmonės paprastai neranda laiko, prabėga. Be perstojo būdamas žmonių būryje esi užprogramuotas išvien sutelkti visą dėmesį į žmogų. Jam nepasakysi: Ša! Jauti? Matai? Užuodi? Patylėkime valandėlę, kitą, tai kažkas nuostabaus.

Dėl tokių akimirkų, neretai ir myliu vienatvę. O čia aš rami, ir visiškai laisva. Tačiau neneigiu, jog tie bėgimai nuo minios, ne ką mažiau stebuklingi bėgant su įdomiais žmonėmis. Tik štai jų, gal ir nėra mažai, tačiau ne visi tokie drąsūs ir atviri sau, naujiems ieškojimams. Juos vis stabdo galimybės, požiūris ir baimės.

Kas dar svarbaus vyksta šiuo laikotarpiu tavo gyvenime?

– Šiuo metu mano gyvenimas apsivertė kita puse. Atkeliavau gyventi ir dirbti į pajūrį, čia, iš kur visuomet manęs niekas negalėjo atplėšti. Gyveni ir suvoki, jog tai, ko tu kasdien ilgėdavaisi, tapo tavo gyvenimo dalimi čia ir dabar.

Tyliai ir lėtai ruošiuosi naujam savo mini kūrybiniam projektėliui, apie kurį dar garsiai nekalbėsiu, tačiau iki sielos gelmių būsiu laiminga įgyvendinusi ir parodžiusi jį žmonėms. Jame suskambės muzika, poezija ir fotografija. Kita vertus mano gyvenimas kaip jūra, vieną dieną rami, tyli ir žavi, o rytoj jau žiūrėk audra, tik spėk atsilaikyti.

Kalbi apie prasmės paieškas. Koks yra prasmingas gyvenimas tavo akimis?

– Dažnai mano gyvenimo prasmės receptai, kitiems pasirodo per aštrūs, kažkam per saldūs, tačiau bandau nebijoti jais pasikliauti. Prasmingas gyvenimas – kai gali sau leisti būti nuoširdžiu ir atviru, susikurti jį tokį, kokio nori pats, o ne kažkas kitas. Žinoma, nereikėtų peržengti savanaudiškumo ribų, tačiau gyvenimas yra prasmingas tol, kol turi galimybes, laisvę pasirinkti ir tai įgyvendinti, nebijant kitų teismo ar pasmerkimo. O kas be ko, jei sugebi atrasti gyvenimo svarstykles ir viską tolygiai pasverti, gali nebijoti eiti mažais žingsniais į priekį ir iš staigaus pakilimo kristi žemyn.

Kaip įsivaizduoji savo gyvenimą po  5 metų?

– Sakoma tik nesakyk garsiai, troškimų o tai ims ir išsipildys. Nemoku įsivaizduoti savo gyvenimo, kartais toji fantazija baugi ir baikšti. Tačiau niekas manęs neatitrauks nuo kelionių ir klajonių. Nemoku prisirišti prie gyvenamosios vietos, draugų, šeimos. Dievinu vienišas klajones ir dar artimesnį savęs pažinimą jose. Tačiau neslėpsiu, turiu ir kūrybinių tikslų, pažiūrėsime po penkių metų ar jie išsipildys… O jei taip, tikiuosi atsiversite mano knygą – ir ją skaitysite!

Pabaigai, koks pavadinimas tiktų tavo gyvenimo sėkmės istorijai?

– …“1 būdas, kaip tapti laimingu“. Iš pradžių galvojau pridėti bent šešetą nulių, vėliau kiek mažiau. Kol galiausiai supratau, kad nė velnio tos sėkmės istorijos nesukūriau. Tačiau gyvenimo sėkmė tikriausiai ir yra laimė ir gebėjimas būti laimingu. Sėkmės istoriją sudarytų daugybė tuščių puslapių, kuriuose neparašyčiau nieko. Leisčiau pačiam „skaitytojui“ susikurti istoriją ir ją įgyvendinti. Atsargiai, juk norai pildosi.

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt