Vieną savaitę prieš Vytauto Šapranausko mirtį, ką tik pagimdžiusi septyniolikmetė Panevėžyje nuskandino savo kūdikį ir iškart nusižudė pati. Asocialioje šeimoje gyvenusi mergina visą laiką stengėsi nuslėpti savo nėštumą, pagimdė tiesiog namuose ir žirklėmis nukirpusi virkštelę išėjo prie upės atlikti neįtikėtinai žiauraus veiksmo.
Kiek iš jūsų girdėjo apie šį atvejį? Kiek domėjotės šios merginos gyvenimo istorija? Kiek rašėte atsišaukimus ir straipsnius, kad valstybė turėtų labiau rūpintis savo piliečiais ir kad „sistema žlugdo žmogų“? Kiek straipsnių ar TV laidų buvo sukurta?
Dirbam tam, kad uždirbtume
Kai nusižudė visiems gerai žinomas aktorius Vytautas Šapranauskas – apie tai kalbėjo ir rašė visi. Rašė tiek, kad net darėsi bloga. Suprantama, kad žinomo žmogaus mirtis turi būti apkalbamas dalykas, tai normalu. Bet su tam tikromis ribomis. Todėl Buržujaus rašinėliuose dar sykį nemalonios temos: nesveikai didelis kiekis informacijos apie V. Šapranausko mirtį; žiniasklaidos dviveidiškumas ir plikas pelnymasis iš nelaimės; bei mirties kulto garbinimas. Sveiki atvykę.
Metų metus generuodami click‘us iš žinių apie tai, koks V. Šapranauskas prasigėręs, kiek kartų nepasirodė studijoje, kiek kartų padarė tą ir aną, naujienų portalai nejautė nė menkiausio skrupulo kuo juodžiau nušviesdami šio komiko gyvenimą. Tačiau tik jam pasimirus, šie portalai staiga tampa liūdesio ir ilgesio tvirtovėmis, prigrūstomis šleikščiai saldžių straipsnių apie visą V. Šapranausko gyvenimą. Delfis šįkart laimėjo visomis keturiomis – žinodami, kokiu būdu geriausiai generuoti litus, delfis po truputį tampa akivaizdžiu tabloidu, kuriam įvairių žinių pateikimas – antraeilis dalykas.
Dar juokingiau yra žvaigždės, kurioms tokie įvykiai – galimybė pasisakyti ir dar sykį pasididinti savo vardo žinomumą. Visą gyvenimą apie velionį nė žodžio nesakę arba jį smerkę žmonės staiga baisiausiai nuliūsta ir suserga didžiausiu įmanomu ilgesiu. O pop-žvaigždutės deda į Feisbuką savo nuotraukas tiesiai iš pakasynų – nes gi taip zajabys pasifotkinti laidotuvėse ir parodyti, jog jose buvai!
(foto iš K. Ivanovos profilio / Vaizdas iš Šapro pagerbėjų (jau panaikinto) FB puslapio)
Įdomu, iš kelinto karto pavyko toks gražus kadras?
Dar labiau creepy yra dėl fanų skaičiaus kuriami FB puslapiai, vėliau reklamuojantys savo šūdpuslapius. Kas yra amoraliau – juodas humoras ar tokie mulkiai?
Mačiau, kad per TV jau anonsuojamos ištisos laidos apie V. Šapranausko gyvenimą. Jau svaigstama, koks jis buvo nuostabus žmogus, geriausias Lietuvos aktorius ir nuostabiausias komikas. Nors dar prieš savaitę visi rodė cirkus apie tai, kad jis – alkoholikas ir savo darbo negalintis atlikti klounas.
Kas nori lažintis, kada bus išleistas DVD „Geriausi Šapro pasirodymai“? Jei per ateinantį mėnesį to nebus padaryta, būsiu tikrai nusivylęs lietuvių verslumu.
Šapranauskas ne(be)buvo geras teatro aktorius
Naujienų portalai, TV laidos, gerbėjai staiga pristato V. Šapranauską kaip geriausią Lietuvos aktorių.
Aktorių? Jis nevaidino jau daugybę metų. Bent jau teatre.
Dar gerai pamenu, kaip seniai seniai girtas plaikstėsi spektaklyje „Nusišypsok mums Viešpatie“. Spektaklį ištempė, kai kur net linksmai paimprovizavo. Bet kitą sykį, „Vyšnių sode“, viduryje spektaklio leido sau tiesiog išeiti namo. Gerti. Nes jis buvo prasigėręs alkoholikas, kurio vienintelis pliusas buvo gerai valdomas liežuvis ir daug subtilesni bajeriukai nei daugumos Lietuvos komikų. Aktorius jis buvo labai smagus – kartais net puikesnis už mano mėgstamą D. Sakalauską. Bet jo pasirinktas alkoholis uždirbo jam išmetimą iš visų teatrų ir dėl to kaltas tik jis pats. Todėl mažų mažiausiai reikėtų susilaikyti nuo „geriausio Lietuvos aktoriaus“ titulų. Geriausi aktoriai iš visų šalies teatrų neišmetinėjami.
V. Šapranauskas buvo puikus komikas. Aš rimtai, be ironijos. Anekdotus pasakodavo taip, kad net aš sugebėdavau išklausyti. Deja, net ir būdamas geru komiku, viskas, kam jis atsidavė – tai chalturkės televizijoje, kurios jam užtikrino normalią algą ir didelę auditoriją. Tikroji aktorystė buvo išmesta per petį. V. Šapranauskas nėra ir nebuvo visuomenės šviesulys, kokiu dabar jį bando paversti masė apakusių gerbėjų. Būtent šis žmogus buvo blogiausias iš variantų, kas gali būti rodoma viešai – atviras alkoholikas, neatsakingas, savo pareigų nevykdantis ir „iš bajeriukų“ neblogai pragyvenantis asmuo. Retas žmogus norėtų, kad jo vaikas/tėvas/brolis gyventų tokį gyvenimą. Todėl prieš vadindami šį žmogų Lietuvos šviesuliu, pamąstykite apie tai, ar jo gyvenimas tikrai buvo toks pavyzdinis. Džiaukitės jo humoru, džiaukitės, kiek pramogų kažkam jis suteikdavo, bet tik nereikia to dirbtino išaukštinimo.
V. Šapranauskas ir juodas humoras
Kai pasidalinau šiuo montažu socialiniuose tinkluose, susipykau su keliais žmonėmis. Gan rimtai. Kitoje vietoje dargi buvau išvadintas dalbajobu – ir jokie mano argumentai nebuvo priimami, nes „mirtis yra šventas dalykas, kurio liesti negalima“. Aš paliečiau. Ne pirmą kartą.
Juodas humoras nėra nusikaltimas. Tai nėra moralės pažeidimas. Ne veltui jis vadinamas humoru – nes tai yra sugebėjimas humoristiškai pažvelgti net į baisiausią, nemaloniausią, bjauriausią situaciją. Ne veltui jis vadinamas juodu, nes tai yra ribų neturinti humoro forma. Tikra tiesa, kad dažnai ji gali sukelti nemalonų pojūtį, o kartais pasišlykštėjimą. Bet jei jūs nesijuokiate, tai dar nereiškia, kad tai nejuokinga. Jūs dėl to nesate nevykęs, kvailas, ar neturintis humoro jausmo. Tikrai ne. Tiesiog tokia humoro forma yra ne jums – kaip kad daugeliui jaunų žmonių niekada nepatiks Naša Raša ar bet koks kitas rusiškas humoras.
Šis montažas su V. Šapranausku nė kiek nesumenkina jo asmens. Jis net nėra nukreiptas prieš patį asmenį – jis yra apie memo „surenkų X like“ absurdiškumą. Štai kas V. Šapranauską tikrai menkino, tai kiekvienas straipsnis apie jo alkoholizmą arba nepasirodymą renginiuose. Kuriuos dauguma jūsų skaitydavo – valingai ar nevalingai – bet skaitydavo. Todėl prieš teisdami tuos, kurie juodai juokauja, pagalvokite, ar nebuvote tarp tų, kurie skatino naujienų portalus ir televizijas kurti tą V. Šapranauską sunaikinusį turinį. Gaila, kad po šios savižudybės buvo praleista puiki proga žiniasklaidos priemonėse pakalbėti apie tai, ką iš talento padaro alkoholis, televizija ir pinigai. Ir kaip pamėginti to išvengti.
Šiknos ir burnos skirtumas
Montažai neniekina mirusio žmogaus ar pačio mirties fakto. To nė per plauką negalima lyginti su myžimu ant kapo ar kitokiu palaikų išniekinimu. Lyg draugišką ir nepiktą šūktelėjimą draugui „užmušiu, bjaurybe!“ laikytumėte faktiniu noru draugą nužudyti ir netgi traktuotumėte kaip jau įvykusį nusikaltimą. Tai nesulyginama.
Apskritai, kas yra pagarba mirčiai? Ar tai ne tiesiog senas įprotis gerbti tai, ko bijai? Mirtis yra natūralus žmogaus gyvenimo ciklo procesas, tai įprastas įvykis, ypač kai jis įvyksta jau daug metų nugyvenusiam žmogui. Taip, gaila, kad pasitraukė anksčiau. Bet tai vis tiek yra tiesiog mirtis, joje nėra nieko ypatinga. Gyvenimas turi būti ypatingas, unikalus ir išskirtinis. O mirtis – niekieno nelaukiamas įvykis, kuriuo kuo greičiau atsikratome užkasdami ar sudegindami nebefunkcionuojantį aparatą.
Ir nors man aiškino, kad aš neskiriu šiknos nuo burnos, aš lieku prie nuomonės, jog mirtis nėra kažkokia nuo seno perimta dievobaiminga tradicija, kurią reikėtų laikyti neliečiama. Jeigu kalbame apie pagarbą mirčiai, tai jokiu būdu negalime juoktis ne tik iš V. Šapranausko, bet ir iš A.M. Brazausko, Paleckio senelio (kurį visi džiugiai vadinam sušiktu komuniaga) ar kokio nors Sniečkaus. Jeigu Paleckio senelį ir Sniečkų dar galime teisti dėl jų poelgių, kodėl teisiame AMB? Daugybei žmonių AMB yra labai gero žmogaus pavyzdys – toks, koks daug kam atrodo V. Šapranauskas. Bet kažkodėl šaipydamasis iš AMB – dalbajobu išvadintas nebūsi. Galų gale, teisybės dėlei, jei kalbame apie pagarbą mirusiems asmenims, turime apskritai nesijuokti iš nieko, kas yra miręs. Įskaitant visus iš eilės nusikaltėlius, diktatorius ir kitokią mirusią bjaurastį.
Kas yra pagarba mirusiems? Gal labiau apsimoka gerbti gyvą žmogų, o po mirties – jau pagal save? Nes mirusiam žmogui ta jūsų pagarba… šiknoj jam ji rūpi. Amžinas našliavimas, ilgametis gedulas, žvakučių degiojimas ant kapo, ir šita „pagarba mirusiems“ yra gyvųjų žmonių patiems sau sugalvotas mirties kulto garbinimo veiksmas. Kuris neturi jokio logiško paaiškinimo ir yra kildinamas tik iš baimės kada nors pačiam atsidurti šioje bejėgėje būsenoje, kai nebeegzistuoji.
Bijoti niekas nedraudžia, ramiai gerbti mirusiųjų jums niekas nedraudžia, tik prašau, neaiškinkite man kaip aš turiu juokauti, ir kaip ne. Nes principinio blogo ar amoralaus poelgio mano veiksmuose nėra. O kiekvienam iš mūsų mirus, šikna ar burna taps vienu ir tuo pačiu.
Kažkada buvo jaukus kačiukas, dabar – nebeveikiantis aparatas, kurį visi pamirš po poros savaičių.
Su žmonėmis sunkiau – ilgesys išlieka ilgiau, bet principas tas pats. Gal tik ant gatvės nepalieka.
Tai kas blogiau?
Man sakė, kad negalima juokauti, nes skaudu giminėms. Norėčiau giminių paklausti, kas jiems skaudžiau – ar tiesmukiškas juodas humoras, kurį mėgo ir pats velionis, ar fantasmagoriškas padlaižūniškas šaipymasis iš mirusiojo – kaip kad visų žvaigždžių „memuarai apie velionį“ arba visuotinis žiniasklaidos priemonių reitingų vaikymasis turiniu masėms? Kas iš šių variantų yra tikrai neetiška?
Prieš atsakydami, pagalvokite, ką apie juodą humorą būtų pasakęs pats velionis.
Tiesioginė transliacija iš laidotuvių? Kas tokį briedą gali sugalvoti? Po tokių bajerių man šitas juodo humoro montažas atrodo kaip švelniai kandus juokelis, nublankstantis prieš visą šūdą, kurį iš mirusio žmogaus daro visuomenė ir jos dėmesiu pinigus kalantys žurnaliūgos.
Rašydamas šį įrašą prisimenu Justino Marcinkevičiaus mirtį, iš kurios buvo padarytas prime-time šou (apie tai rašiau čia). Šios mirties metu sau karmos taškus pelnėsi tiek visuomenės veikėjai, tiek politikai, tiek visą gyvenimą rašytojo nekentę konkurentai. Kai Marcinkevičius patyrė galvos traumą, nei vienas iš šių politikų, visuomenės veikėjų ir nekentėjų neparodė rašytojui nė menkiausio dėmesio. Bet kai mirė – staiga atgyja visa ilgai laikyta meilė. Visa rašytojo laidotuvėms sukurta pompastika buvo mirties garbintojų iškrypėliškas šou. Prieš puldami man prieštarauti – digest this fact: labai artimas J. Marcinkevičiui žmogus mano tokiai nuomonei… neprieštaravo.
Pabaigai – apie savižudybę
(vietoj niekam neįdomaus psichologinės pagalbos numerių sąrašo)
Tie kurie kalba apie tai, kad toks savižudybių temos eskalavimas daro tiesioginę paskatą žudytis – patys nesupranta ką kalba. Keli istoriniai įvykiai, kai garsi savižudybė paskatino kitas savižudybes, dar neįrodo fakto. Būta įvairių atvejų. Toks eskalavimas gali paveikti tik vieną kitą savižudį, kuris žudosi tik dėl to, kad būtų pamatytas, išgirstas. Toks savižudis nusižudytų ir be paskatos, kai pagaliau atras būdą kaip labiau save parodyti.
Bet kokio humoristo ar dainininko savižudybė daugumai potencialių savižudžių nepadarys jokios įtakos. Tokie savižudžiai žudosi visiškai dėl kitokių priežasčių – dėl rimtų, o ne skirtų savęs parodymui. Dažnam savižudžiui tokios žvaigždžių mirtys yra visiškai neįdomios. Tuo labiau neįdomu, ką rašo žurnalistai, kalba žmonės ar apskritai kas vyksta pasaulyje. Tokiems savižudžiams rūpi vienintelis dalykas: kaip užbaigti savo gyvenimą ir kaip rasti drąsos tą padaryti. Aplinkinis pasaulis neegzistuoja. Egzistuoja tik keli būdai viską užbaigti ir dvejonės, kurį iš jų lengviau pasirinkti.
Ir pasakysiu dar kartą, ką sakiau daugybei žmonių – savižudžiai yra didvyriai. Didvyriai, su savimi nusinešantys ir idioto titulą. Pasiryžti žudytis yra nejuokas. Žudytis blaiviam, nepaveiktam narkotikų yra neįtikėtinai drąsus poelgis. Tai yra daug drąsiau, nei stoti prieš 20 marozų minią ar erzintį miške sutiktą lokį – padauginus šiuos potyrius šimtus kartų. Tačiau tai yra neįtikėtinai kvailas, ne – tai yra pats kvailiausias poelgis, kokį tik gali padaryti žmogus. Gaila, jog potencialūs savižudžiai iki mirties nesuvokia, jog prieš tokį kvailą pasirinkimą verta dar ką nors išmėginti. Ką nors smulkaus. Kelionę, nepažįstamojo užkalbinimą, dainos pasiklausymą, knygos perskaitymą, artimo žmogaus stebėjimą ar tiesiog skambutį draugui. Paskutinį kartą. Didžiam nustebimui, tas kartas būna lemtingas.
–
Užuojauta artimiesiems, laikykitės. Greitai pasimirš.
Originalus įrašas tinklaraštyje Buržujaus rašinėliai
