KaunoZinios.lt tęsia pasakojimų ciklą apie 7 keliautojus iš Lietuvos pasiryžusius įveikti 16 000 kilometrų ir sėkmingai grįžti į Lietuvą aplankius tolimąją Mongoliją.
***
Išaušus septintajai kelionės dienai keliautojus pasitiko žinojimas, kad kelias ateinančias dienas juos lydės tik kelias. Nuo pat ryto pradėjusius savo ne ypatingai įdomią kelionę Omsko link, keliautojų laukė malonus sutapimas. Po dienos nelepinančios ar net avarinės kelio būklės ruožais, viename kamštyje buvo sutikti keliautojai iš Didžiosios Britanijos, kurie prisidėjo prie lietuvaičių ir nusprendė kartu keliauti Omsko link. Tad varginanti diena kelyje buvo palydėta pašnekesiais iki ryto besidalinant kelionės įspūdžiais.
Anksti prasidėjusią aštuntąją dieną buvo pasiektas Omskas. Miestas, apie 2600km nutolęs nuo Maskvos, yra milžiniškas įvairių transporto priemonių mazgas (Trans-Siberia geležinkelio linija, čia susikerta daugelis federalinių kelių, yra vandens bei oro uostai), išlaikomas mašinų gamybos, metalurgijos, naftos ir chemijos industrijų. Šiame pramoniniame mieste keliautojai neužsibuvo ir, išsiskyrę su kelionės bičiuliais iš Didžiosios Britanijos, patraukė Novosibirsko kryptimi. Vėlai vakare buvo pasiektas Sibiras. Didžiulė Rusijos sritis, užimanti daugiau kaip pusę šios šalies, didesnė nei Jungtinės Amerikos Valstijos ar Kinija. Ne vienam lietuviui ši sritis asocijuojasi su liūdna šalies istorija, mintyse iškyla mirtino šalčio ir sniego vaizdai. Visgi šioje srityje gyvena daugiau kaip 25 milijonai žmonių, tai svarbus Rusijos naudingųjų iškasenų šaltinis. Šį kartą ši vietovė nakvynei priėmė ir „Misija įmanoma“ ekipažus.
Devintoji diena nežadėjo nieko naujo. Prieš akis – kelias Baikalo ežero link. Na, visgi šis tas naujo buvo. 8 dienas trukusi sausra baigėsi ir keliautojus užklupo lietus, įvairiais tarpais pliaupęs visą dieną. Po visos dienos automobiliuose ekipažai pasiekė Krasnojarską, Rytų Sibiro ekonomikos ir kultūros sostinę, miestą, įsikūrusį abiejuose Jenisiejaus upės krantuose.
Dešimtoji diena prasidėjo nuo Krasnojarskije Stolby aplankymo. Krasnojarskije Stolby – tai natūraliai susiformavę daugiau kaip 80 metrų aukščio uolų stulpai. 9 kilometrų maršrutas mišku stačiais kalnais ir siaurais miško takeliais. Daugumos uolų negalima aplankyti dėl to, kad jos yra meškų vaikščiojimo zonose. Po 5 valandų paturistavimo ši diena buvo vainikuota iki šiol ekstremaliausia. Patyrę Krasnojarsko kamščių ypatumus, ekipažai rieda Irkutsko link. Atsiranda viena nemenka problema – vieno visureigių kairės pusės stabdžiai leidžia skystį. Ją tikimąsi išspręsti per kelias artimiausias dienas.
Vienuoliktoji diena vėl be didesnių pertraukų praleidžiama kelyje. Kelionės monotonijai prablaškyti ekipažai pasitelkia įvairiausius pokštus, nori nenori spaudžiančius šypsenas keliaujantiems. Kelias Irkutsko link – ne pačios geriausios būklės: asfalto nėra, tuo tarpu duobių – daugiau negu reikia. Vidutinis greitis tokiame kelyje – 20 km/h. Nakvynės vietoje buvo sutiktas žmogus, prisimenantis tarnavęs armijoje Kaune ir dar norintis sugrįžti į Lietuvą. Apsikeitus kontaktais, palikus lietuviškų lauktuvių, baigėsi ir ši diena.
Dvyliktąją dieną pagaliau pasiektas vienas iš kelionės tikslų – Baikalo ežeras. Tai didžiausias (plotas – 31 500 kv. m) gėlavandenis Azijos ir giliausias (gylis – 760 m) Žemės ežeras. „Pavadinti jį ežeru būtų mažų mažiausia neteisinga ir įžeidu. Tai greičiau gėlo vandens jūra. Įspūdis nerealus, visi laimingi ir išsišiepę.“ – savo džiaugsmu dalijosi keliautojai. Prisipirkus tik šiame ežere plaukiojančios žuvies omulės gaminių, įsikūrus prie upelio, įtekančio į Baikalą bei pasidžiaugus lediniu ežero vandeniu laimingų keliautojų diena baigiasi.
Tryliktoji diena pasitiko nesibaigiančiu lietumi. Įdienojus tenka atsisveikinti su Baikalu, be abejonės, palikusiu pėdsaką kiekvieno keliautojo širdyje. Beieškant vietos dar kartą atsisveikinti su ežeru, ekipažų laukė rimti išbandymai. Vienas kelias vedė tiesiai į purvą, kuriame įstrigo vienas visureigis. Čia pat buvę draugai ištiesia pagalbos ranką ir kelionė tęsiama. Kitas keliukas buvo pavadintas „bekelės mėgėjų rojumi“. Čia vienas ekipažų vos neapvirsta, nepraleidžiama proga išbandyti Rusijos medžių tvirtumo. Tačiau kiek paėjėjus keliautojai aptiko puikią stovyklavietę, kurioje ir praleido visą dieną ir tik gerokai vakarėjant pajudėjo Ulan Ude link.
Dvi savaites nuo ekspedicijos pradžios skelbianti keturioliktoji diena prasidėjo apsilankymu autoservise už Ulan Ude. Stabilizatoriaus traukės suvirinimas (5 cm kampuočio privirinimas) truko keturias valandas – čia niekas neskuba. Jau gerokai įdienojus pagaliau pasiekiamas Kyakhta miestelis, esantis beveik 4500km nuo Maskvos. Šio miestelio pasiekimas – visiškas priartėjimas prie Mongolijos. Tačiau norint ją pasiekti dar teko paklaidžioti šiame pasienio miestelyje beieškant muitinės – navigacija nerodė sienos kirtimo, tad teko vadovautis ženklais. Prie Rusijos-Mongolijos sienos buvo paimti du rusų tranzuotojai. Vienas jų tranzuoja per Mongoliją ir grįš namo į Maskvą, o kitas nori pasiekti Kiniją. O ką darys toliau – sugalvos, kai pasieks šią šalį. Sienos kirtimas truko šešias valandas, mongolų muitininkai pasirodė draugiški, juodoku humoro jausmu, tačiau daiktai purtyti nebuvo ir siena kirsta be problemų. Palikę pakeleivius Sukhbatare (Mongolijos pasienio miestelyje), lietuvaičiai patraukė į Mongolijos stepę, kuri, kaip teigė patys keliautojai, kvepia čiobreliais ir dvelkia ramuma. Prieš akis – pasiruošimas bandymai įgyvendinti kitus kelionės tikslus – foto sesija bei Mongolijos pažinimas.
***
Apie kitus Mongolija.Misija įmanoma. dalyvių nuotykius ir toliau sekite KaunoZinios.lt portale.
Plačiau apie ekspediciją galima paskaityti čia.
