Atvežama visureigio greičių dėžė
KaunoZinios.lt tęsia pasakojimų ciklą apie 7 keliautojus iš Lietuvos pasiryžusius įveikti 16 000 kilometrų ir sėkmingai grįžti į Lietuvą aplankius tolimąją Mongoliją.
***
Penkioliktoji kelionės diena pasitiko pasakišku saulėtu rytu, rūku kalnų papėdėse ir šiek tiek gimtuosius kraštus primenančiu čiobrelių kvapu. Vėl išriedėjus į kelią, kas 50 kilometrų tenka stoti mokėjimo už kelius punktuose. Kelių mokestis – 500 arba 1000 Mongolijos tugrikų (1LTL≈483MNT). Viename tokių postų vietinė mergina paprašo ją pavežti iki miestelio. Vienas ekipažų ją priima ir bevažiuojant kyla idėja pakalbinti šią mergina planuotai foto sesijai. Nors mongolė labai silpnai kalba angliškai – sutinka. Atvykus pas merginos mamą vieni pradeda ruoštis foto sesijai, kiti – patraukia žvejoti. Kol buvo padaryta šukuosena ir makiažas, lauke pradėjo temti. Nušovus vos kelis kadrus – visiškai sutemo. Tad foto sesija buvo atidėta kitai dienai, o keliautojus priglaudė jų modelio namų prieigos.
Šešioliktąją dieną buvo iškart imtasi nepabaigtų darbų. Foto sesija praėjo puikiai, fotografai paliko puikų įspūdį merginai ir jos šeimai. „Žmonės geranoriški, neįkyrus, viską stebi iš tolo. Namai paprasti ir tvarkingi, dažniausiai – virtuvė ir vienas kambarys, visur kilimai.“ – apie vietinius mongolus pasakojo keliautojai. Atsigaivinus upėje – vėl į kelią. Staiga vienam ekipažų dingsta penkta, o vėliau ir trečią pavaros. Nuspręsta nerizikuoti ir ieškoti nakvynės vietos ir tik ryte vykti į Mongolijos sostinę Ulan Batorą ieškoti serviso. Nusipirkus airago (rauginto kumelės pieno) ir jo produktų, kurie naudojami vietoj saulėgrąžų, užkandos ar kramtomosios gumos, beragaujant netradicinį maistą baigiasi ir šešioliktoji diena.
Septynioliktoji diena, galima sakyti, prasidėjo jau įprastai. Šaltokas, bet saulėtas rytas, pro palapinę vis pražygiuojant karvių, ožkų ir arklių bandoms. Tačiau vieno ekipažo narių širdys neramios: jei gedimas rimtas – jų kelionė baigiasi. Ūkanotasis Ulan Batoras pasitiko kiek neįprasta važiavimo kultūra – pirmumą kelyje turi tas, kuris pirmas panaudoja garsinį signalą. Rastoje Subaru atstovybėje buvo gautos nuorodos, kaip pasiekti Nissan autoservisą. Pasiekus Nissan atstovybę, lietuvių automobilis buvo priimtas ir apžiūrėtas be eilės. Atstovybės darbuotojai kitame autoservise rado panaudotą greičių dėžę, susitarė dėl pakeitimo ir net palydėjo iki vietos. Kiek pasiderėjus galutinė kaina gali šokiruoti – 150 000 tugrikų už darbą ir 1 000 000 tugrikų už greičių dėžę. Šioje šalyje iš tiesų galima pasijusti milijonieriumi. Visureigį buvo pažadėta suremontuoti per 5 valandas, tad vakaras buvo praleistas besižvalgant po Mongolijos sostinę.
Aštuonioliktąją dieną keliautojai toliau tyrinėjo Ulan Batorą. Niekas nepatikėjo, kad 8 valandą ryto gali nedirbti turgus (taip buvo pasakyta Nissan centre), todėl reikėjo tai patikrinti. Iš tiesų – čia įpročiai kitokie ir turgus dar uždarytas. Tad buvo nuspręsta aplankyti budistų vienuolyną ir Budos sodus. Pasitvirtino pasakojimai apie budistinę ramybę: „Grįžome prie vienuolyno, o ten – tikra ramybė. Vaikšto pavieniai vienuoliai: kas meldžiasi, kas degina smilkalus.“ Palikus vienuolyną bei apsipirkus turgelyje – vėl į kelią. Ekipažai traukia į Tirelji nacionalinį parką. Tai populiariausia turistinė ir trečia labiausiai saugoma vieta visoje Mongolijoje. Įspūdingi vaizdai ir aktyvus poilsis masina turistus. Misijos dalyviai keliavo į ten turėjusių vykti tradicinių sporto šakų (tokių kaip imtynės, lenktynės su žirgais ir šaudymas iš lanko) šventę. Nakvynės vieta buvo rasta… automobiliu perplaukus per upę.
Devynioliktąją dieną visų nusiteikusių pamatyti tikrą mongolišką šventę, laukė nusivylimas. Informacinis bukletas pasirodė esąs klaidinantis ir iš tikrųjų jokios šventės nebuvo. Tad besigrožint sklandančiais ereliais, labai gražiu kalnuotu kraštovaizdžiu ir kupranugariais, toliau leistasi į kelią. Tačiau viskas ne taip paprasta. Ulan Batoras niekaip nenori išleisti keliautojų. Beklajojant po Ulan Batorą, vėl įvažiuojama į tą patį nacionalinį parką. Sutiktų žmonių paklausus ar įmanoma pravažiuoti, ranka buvo parodyta, kad taip. Tačiau privažiavus užkardą, apsauginis parodė, kad važiuoti toliau negalima. Nors ne.. vis dėlto galima, bet tiesiai net nemėginant kur nors sukti. Keliautojai laikėsi nurodymų tol, kol pamatė tunelį po geležinkeliu, pro kurį pralįsti nėra jokių šansų. Atvažiavęs lengvasis automobilis užsilenkė veidrodėlius ir be jokių problemų pralindo. Tačiau misijos visureigiai taip nemoka, tad vėl teko suktis ieškoti kito kelio. Nesilaikant nurodymų šniukštinėjama po visą vietovę, kuri, atrodo, yra buvusi karinė bazė. Čia ir randamas prieglobstis išvargusiems keliautojams.
Dvidešimtąją dieną pažadinti varnų sparnų plasnojimų lietuviai vėl bando ištrūkti iš Ulan Batoro. Sostinėje labai daug policijos, kaip paaiškino vienas policininkų, dėl JAV prezidento vizito. Pasukus ne ta kryptimi, apie 100 kilometrų važiuojama stepe. Kelias – nuo kalnuoto ir stataus iki plokščio, visai neblogo. Šią dieną teko pavažiuoti ir asfaltu. Tiesa, jis baigėsi greičiau nei spėjo nusibosti. Kažkur stepėje buvo galima pamatyti net degalinę: „Stovi vidurį laukų kelios jurtos ir padaryta degalinė.“ – įspūdžiais dalijosi keliautojai. Dar kiek pavažiavus – jau stojama nakvynei, mat saulė leidžiasi tikrai anksti – 19:55.
Anksti pabaigę savo 20-ąją dieną, keliautojai anksti pradeda ir 21-ąją. Dar prieš septintą valandą ryto du visureigiai jau rieda Mongolijos stepe. Pavažiavus 40 kilometrų, prasideda neseniai nutiestas asfaltas, o prieš pat Mondalgovi miestelį – betoninė kelio danga. Šis ruožas – jau senokai šiems automobiliams nematyta prabanga. Delne telpantis miestelis turi tris bankus ir labai daug statulų. Pasinaudojama banko paslaugomis, įsipilama benzino, nusiperkama maisto ir toliau leidžiamasi į kelią. Paaiškėja, kad vienam automobilių reikėtų apsilankyti autoservise. Tačiau tikimasi, kad važiuojant ramesniu keliu per stepę, daugiau traumų nebus ir jau kitą dieną pavyks viską sutvarkyti. Pavažiavus kiek mažiau nei 200 km stepe akmenuotą dangą keičia rausvas smėlis – artėjama prie Gobio dykumos. Ši dykuma, skirtingai nuo Sacharos, nepasižymi didelėm smėlio kopon – čia galima rasti žvyro lygumų ir kartkartėmis pasirodančių uolingų atodangų. Kritulių šioje zonoje – mažiau nei 100 mm per metus, o kai kuriuose rajonuose lyja tik kartą per 2-3 metus. Stiprūs (iki 140 km/h) vėjai kelia pavojų keliaujantiems pavasarį ir rudenį.
Apniukusi dvidešimt antroji diena pasitinka skubėjimu. Norima kuo greičiau pasiekti Dalandzadgadą, kur tikimasi sutvarkyti visureigį. Kelias, priešingai nei prie Mondalgovi, vis prastėja: „Algis vis sako – protu nesuvokiama kaip gali taip būti, kad matosi miesto daugiaaukščiai, o privažiuoti net su Uralu būtų sudėtinga.“ Mieste randamas autoservisas, kuriame gana greitai sutvarko visureigio traumas ir kelionė tęsiasi. Važiuojama Flaming cliffs (liepsnojančios uolos) regiono Gobio dykumoje, kuriame buvo padaryta labai svarbių kasinėjimų, pirmą kartą rastas dinozaurų kiaušinis ir Velociraptoriaus dinozauro liekanos. Regionas gavo pavadinimą dėl uolų, kurios saulėje nusidažo oranžine spalva. Likus 15 km iki objekto, vaizdas vis dar nesikeičia – lygi stepė. Atsirado minčių, ar tik nebus taip, kaip su sporto švente. Tačiau dar už kelių kilometrų atsivėrė nedidelio gražaus kanjono vaizdas. Pasigrožėjus, užfiksavus vaizdus ir dar kiek pavažiavus sustojimas. Šįkart – jau paskutinis šią dieną.
Dvidešimt trečiąją dieną lietuvaičius pasitiko bundanti saulė, giedras ir labai gražus rytas. Dienos tikslas – didžiausios Gobio dykumos smėlio kopos. Už nugaros palikus bekraštę stepę, prieš akis – smėlio kalnai. Tačiau didžiausia kopa nenustebino, nes…smėlio čia tiesiog nėra. Kaitinant 38 laipsnių karščiui keliautojai išėjo pasivaikščioti. Diena taip ir praleidžiama beklaidžiojant ir beieškant pagal kryptį einančio kelio. Tačiau kelio nėra. Žmonių – taip pat. Randamas kitas džiaugsmas – susikristalizavę akmenys, kuriuos bebandant skaldyti buvo praleista didelė dienos dalis. Pravažiuojama įvairiausiais keliais – nuo molio, smėlio, akmenų iki normalių vieškelių, vedančių į oazes. Vienoje jų prisisemiama vandens ir patraukiama ieškoti vietos nakvynei.
Šiltas dvidešimt ketvirtosios dienos rytas tyli apie šiandien laukiančius išbandymus. Nesėkmingai bandoma laikytis Bayaling krypties. Sutikti vietiniai rodo, kad važiuojama teisingai, tačiau miestas kaip nesirodo taip nesirodo. Pasimeta vienas ekipažų. Kito ekipažo vadas Algimantas, svilinant 52 laipsnių karščiui, išeina jo ieškoti. Po pusvalandžio sunerimęs ekipažas patraukia ieškoti vado. Algimantas rastas pavargęs, paladine besisaugodamas nuo saulės, tačiau neradęs kito ekipažo. Dykumoje be vandens, kaitinant tokiai Saulei galima išgyventi daugiausiai 1,5 valandos. Tačiau – o Fortūna! – dingusieji randami belaukiantys ant kelio. Toliau važiuojama nė kiek neartėjant prie Bayaling. Sparčiai mažėja kuras. Štai tada prieš akis viduryje dykumos atsiranda naujutėlis Hammer markės visureigis. Ir tai ne miražas! Pabandžius susikalbėti mongoliškai, vėl ieškoma kelio. Deja, vėl nesėkmingai. Kaip rodyklė, rodanti kuro lygį bake, krenta ir keliaujančiųjų nuotaika. Nusprendžiama rizikuoti ir kirsti dykumą skersai, visiška bekele. Viename visureigių, kuris buvo laikomas rezerviniu, baigiasi kuras, o prieš akis iškyla elektros stulpai – civilizacija. „Užsipylę kuro visi jautėmės kaip patys atsigėrę“ – teigė keliautojai. Už miestelio – ir paskutinė šiandienos pavargusių keliautojų stotelė. Po tokių potyrių prasideda ir atvirumo valandėlės, apie kurias pirmajame interviu buvo užsiminęs Algimantas.
Ramų dvidešimt penktosios dienos rytą baigiasi dujos – priemonė, padėjusi valgio ruošoje. Bet kelionė dar toli gražu nesibaigia. Važiuojama kalnų tarpekliu – nuostabių vaizdų kupina vieta. Bandoma kirsti du mažus miestelius ir pasiekti Bayanhongorą. Nepaisant to, kad kelias dėl kalnuotų vietovių ištęsė nuo 100 iki 200 kilometrų, tikslas pasiektas. Mieste vėl ieškoma detalių visureigiams. Paieškos truko dvi valandas, mat draugiškas mongolas lietuvius vedžiojo po visas parduotuves, kuriose būtų galima ką nors rasti. Pasibaigus paieškoms, baigėsi ir dar viena kelionės diena.
Dvidešimt šeštoji diena prasidėjo vakar rastų detalių keitimu, kuro pildymu ir – vėl į kelią. Prieš akis – Altajaus kalnynas. Pasukus ir pavažiavus vienu iš dviejų išsišakojančių kelių pamatomas eismą draudžiantis ženklas ir kažkokia stovykla. Nors mongolas gestais liepia važiuoti atgal, bandoma nueit pakalbėti su ten šmėžuojančiais europiečiais. Išaiškėja, kad jie – vokiečiai, o čia… aukso kasykla. Mergina pasirodo studijuojanti geologiją ir šiose kasyklose rašanti savo magistro baigiamąjį darbą. Ji nurodo, kad pagal vandens vamzdžius galima kirsti upę – nereikės važiuoti aplink. Tačiau vandens, pasirodo, yra daugiau nei įmanoma pervažiuoti. Sukama aplink, pravažiuojamas miestelis, kuriame randama vieta vakarienei ir priartėja jau dvidešimt šeštasis kelionės vakaras.
Dvidešimt septintąją dieną prieš akis tik kelias. Bandoma pasiekti Altajaus kalnyną. Vienintelė bėda – GPS navigacijos ir žmonių rodomos kryptys kardinaliai skiriasi. Pasikliaunant žmonėmis ir vis gerėjančiu keliu pasiekiamas Altajaus kalnynas. Pakeliui pamatomi trys maži Mongol Rally 2011 automobiliukai ir automobilių serivse stovintis greitosios medicinos pagalbos automobilis, kuriam… nulūžo visas galas. Kad taip neatsitiktų ir lietuvaičiams, virinamas vienas visureigis. Apsisaugojus nuo tokios bėdos, abiems ekipažams nuleidžia po ratą. Sustojus nakvynei, lauke siaučia galingas vėjas, laužą vis gesina lietus, o lauko temperatūra taip pat nedžiugina.
Mėnesį nuo ekspedicijos pradžios skelbianti dvidešimt aštuntoji diena prasidėjo lyjant lietui, pučiant stipriam vėjui, o termometro stulpeliui nepakylant virš „šilta“ ribos. Tačiau kelias jau senokai buvo toks geras – galima sau leisti važiuoti 70 km/h greičiu. Vis dėlto viskas, kas gerai, baigiasi labai greitai, ir viename miestelyje mongolės nurodyta kryptis vedė kalnų keliukais, kuriame važiavimas labai sudėtingas ir lėtas. Aukštis – 2500 metrų. Toliau važiuojama pievomis, kuriose dar matosi neseniai čia buvusių mongolų klajoklių pėdsakai. Tik pavažiavus tokiomis sąlygomis galima suprasti, kaip sunku keliauti iš vietos į vietą tokiais keliais. Pasiekus kalno viršūnę, suvokiama, kad toliau važiuoti neįmanoma. Apsisukus važiuojama atgal, randamas naujas kelias, o prietemoje prieš akis išnyra ežeras. Prie jo ir sustojama. Tačiau jo prieigos – tikras šabakštynas. Belakstančių arklių kompanijoje čia nakčiai pasilieka ir misijos dalyviai.
***
Apie kitus Mongolija.Misija įmanoma. dalyvių nuotykius ir toliau sekite KaunoZinios.lt portale.
Plačiau apie ekspediciją galima paskaityti čia.
