Tarp Lietuvos konservatyvių intelektualių atsirado nauja mada: „Pasimokykime iš Izraelio“. Terpę jai suvešėti sudarė nesenas apsikeitimas belaisviais – vienas Izraelio karys už daugiau nei tūkstantį palestiniečių kalinių. Dešinysis premjeras, kurio reputaciją stipriai paklibino neseni protestai už socialinį teisingumą (kurio jis, žinoma, savo visuomenei nė neketina pasiūlyti), šiepėsi iš visų įmanomų nuotraukų: va, parvedžiau karį namo. Jo pavyzdžiu pasinaudoti ir iš šio įvykio politinio kapitalo susikrauti nusprendė ir visokios veikėjos ir rašytojos. Kažkas nukopijavo, kaip N.Oželytė savo FB skelbė, koks tai yra sektinas pavyzdys, ir užbaigė standartiniu „Shalom Israel“ (aš irgi linkiu, kad Izraelyje būtų šalom ir visų pirma jaunoms žmogoms nereikėtų žalotis šauktinių armijoje – mūsų prielaidos ir išvados, žinoma, visiškai skirtingos). Dabar gi prabilo L.Jakimavičius savo „Žydai labai gudrūs“. Suprask, komplimentą neva pasakė, o išties pasinaudojo šimtmečių senumo stereotipais, kad įrodytų tai, kas naudinga jam pačiam. Viena iš pirmųjų šios tendencijos kregždžių buvo A.Brazauskas, kuris kvietė nacionalistes pasirašyti Jeruzalės deklaraciją ir pasižadėti ištikimybę Izraeliui. Jo tekstas parodo, kad Vakarų nacionalistės tai seniai daro, o JAV ultrakonservatorės, ko gero, dar seniau. Galima daryti išvadą – (ultra)konservatorės-filosemitės antpečiai labai madingi. Nuo kada ir kodėl?
Kas gi nutiko konservatyvioms publicistėms, kad taip pasikeitė požiūris į Izraelį? Argi istoriškai jų pozicija nebuvo solidarizavimasis su okupuotomis tautomis, šiuo atveju palestinietėmis? Argi ne „Lietuvos aidas“ bet kokį išpuolį įvykdžiusias palestinietes visada vadindavo kovotojomis už laisvę? Išties, per porą dešimtmečių pasikeitė vertybės. Nacionalistėms labiau rūpi ne aukos, o įsivaizduojamos šaunios kovotojos. Tarptautinio solidarumo atspirties taškai radikaliai pasikeitė: tarp dešiniųjų jau kurį laiką nemadinga solidarizuotis nei su Čečėnija, nei su palestinietėmis. Priežastimi įvardyčiau nacionalizmo kaip tokio globalizaciją. Ne kartą sakiau ir sakysiu, kad nacionalistės dažnai yra tikrosios globalistės, ir šiais laikais nacionalizmas labiau globalizuotas nei kairė. Lietuvoje šis procesas ypač paspartėjo įstojus į ES. Nacionalistės skolinasi vienos iš kitų verčių sistemas ir įvaizdžius, kovoja su vienos kitų vėjo malūnais. Lietuvoje 1 proc. imigrančių, jų apskritai nesimato ir dauguma puikiai integruotos, bet pasiklausius nacionalisčių, galėtum pagalvoti, kad jos gyvena apsuptos migrantiškų getų, tokių kaip aplink Paryžių. Nacionalistės skaito vienos kitų spaudą, lanko vienos kitų renginius ir sparčiai panašėja. Todėl nedaug liko specifiškai lietuviško nacionalizmo – jį keičia bendras europietiškas. Kas jungia Europos nacionalistinius judėjimus, atsakys ir neįsigilinusios į nacionalizmo raidą, – vienas iš svarbių tapatybės elementų yra islamofobija. Jau visą dešimtmetį ji yra tapusi pusiau legitimia neapykantos forma: ją galima dangstyti antiimigraciniais sentimentais ar net iškreiptu žmogaus teisių vaizdiniu. Islamas nuo pat savo ištakų turėjo globalių ambicijų ir jo istorija – regiono, o ne tautos istorija. Sunku priversti islamo religiją flirtuoti su valstybiniu nacionalizmu (nebūtinai neįmanoma), nes ir islamas, ir arabų kalba visada siekia plačiau, liejasi per sienas, byra pro pirštus, teka ir jungia žmogas, atskirtas dirbtinių kolonijinių brėžinių. Globalėjantis nacionalizmas jaučiasi suradęs savęs vertą priešą. Po 2001-ųjų žiniasklaidinis čečėnių ir palestiniečių sulipdymas su globaliu džihadu privertė konservatores ir nacionalistes greitai pamiršti anksčiau puoselėtus sentimentus. Gali būti, kad po kurio laiko matysime skines niokojančias Čečėnijos aikštes ir Dž.Dudajevo skverus, patriotai.lt rankios čečėnių pabėgėlių statistiką ir kvies išsiųsti jas iš šalies, o pragmatiškos nacionalistuojančios politikės susigūžusios raukysis prie objektų, kuriems kažkada entuziastingai suteikė čečėniškus vardus. Nuo to sulaiko faktas, kad Lietuvoje rusofobija vis dar stipresnė už islamofobiją. Bet dabar yra kiti draugai regione – Gruzija, kaip ir Izraelis, puikiai atitinka šaunaus kario įvaizdį, taigi galima ramiai sau palaikyti.
O kaipgi antisemitizmas? Taigi jis niekur nedingo. Ultrapatriotės ir šia kryptimi besireiškiančios ultrakonservatorės (taip pat ir JAV krikščionės sionistės) paprastai nepasisako už tai, kad žydės galėtų ramiai gyventi ir saugiai jaustis bet kurioje pasaulio vietoje, kaip ir kitos žmogos, ir plėtoti savo kultūrą. Štai kokia jų „malonė“ žydėms: nereikia jų vyti lauk ar naikinti, pakanka išsiųsti į „savo“ valstybę. Kol tauta ramiai sėdi savo ribose, kitų tautų tautininkės ją palaiko. Tai bazinis nacionalistinio autonomizmo principas, kuriuo, pasak T.Kavolio tyrimų, remiasi ir skinės, teigiančios, kad ir afrikietės joms netrukdo, kol tūno Afrikoje. „Įšakninti bešaknes kosmopolites! Tegu visos susigrūda į mažytį žemės lopinėlį, užsimaukšlina karinius šalmus ir tursena į dykumą kovoti su islamu! Tegu laiko frontą.“ Va tokios žydės gali tikėtis ultrapatriočių palaikymo. O vadinamoji diaspora teužsičiaupia – juk turi savo tautinę valstybę, tegu ten ir reiškiasi. Už tokią „malonę“ iš žydžių tikimasi dėkingumo ir solidarumo su augančiu nacionalizmu. O visoms kitoms dėmesio – ultrapatriotės ne antisemitės, žydes myli.
Tai didelis pavojus, kuriantis pavojingus aljansus visame pasaulyje. Izraelio valdžiai malonu būti giriamai, o etninė įtampa valstybėse, kuriose gyvena žydės, jai nebūtinai į bloga – Izraelio valdžiai patiktų, jei žydės atvažiuotų, palikdamos vietines nacionalistes kuistis savo paistaluose. Dėl to visoms, kas kritikuoja šią tendenciją, reikia tvirtai atsakyti A.Brazauskui: ne, sionistinių „naujųjų žydžių“ rėmimas nereiškia atsisveikinimo su antisemitizmu. Tai tiesiog kitas antisemitizmo lygis. Nes antisemitizmo priešingybė – ne filosemitizmas (besiremiantis senais įgrisusiais stereotipais apie gudrumą ir t.t.), o antirasizmas. Tai norėčiau priminti nuosaikioms konservatorėms – jokiu būdu nesuplaku visų čia paminėtų asmenybių į vieną katilą ir patvirtinu, kad jų vertybės skiriasi.
Jei Lietuvos valdžia nori ko nors pasimokyti iš Izraelio valdžios, tepasimoko mažumos kalbų vartojimo – arabiškai užrašyti visi gatvių pavadinimai ir užrašai ant valiutos. Tepasimoko tolerancijos LGBT – spalvingas Tel Avivo gėjų paradas visada gauna leidimus. Jei Lietuvos visuomenė nori ko nors pasimokyti iš Izraelio visuomenės, tepasimoko feminizmo – ten tiek stiprių ir nepriklausomų moterų, mokančių pakovoti už savo teises. Tepasimoko tos pačios tolerancijos nestandartinėms seksualinėms tapatybėms, nuo kurių tradicinės šeimos, žinoma, nė negalvoja sunykti ir žmogos gimdo labai daug vaikų. Tepasimoko verslumo, kai bandymų ir klaidų keliu einančioms jaunuolėms atleidžiamos nesėkmės ir dauguma jaučiasi galinčios bei turinčios bandyti „užsukti“ kažką savo, o ne ugdomos siekti patogios tarnybos kažkam. Tepasimoko drąsos didelio spaudimo akivaizdoje – mums apie tokią pilietinę visuomenę ir tokią aktyvią kairę belieka tik svajoti. Nacionalizmo, militarizmo ir visuomenės ideologizacijos iš Izraelio, gimtoji šalie, prašau, nesimokyk.
Tačiau mąstant apie tai, šast ir nukrito klasikinis, ikiglobalusis Izraelio demonizavimo žiniasklaidoje pavyzdys. Su L.Jakimavičiaus tekstu, dėliojančiu visai kitokius akcentus, šį sieja kultūrinių paaiškinimų kapstymas. Čia, suprask, viskas apie gojų gyvybės vertę… Viskas esą glūdi kažkokiose tautinės sielos gelmėse – kad tik jokiais būdais nereikėtų pripažinti, kad galios institucijos – tai nuolatinė jų pastanga konsoliduoti, sutvirtinti save (mėgstančioms akademiškesnę raišką labai rekomenduoju Bruno Latour’o straipsnį apie Leviataną). Galia veikia įvairiose visuomenėse, pasitelkdama bet ką, kas tik pakliūva po ranka, kad save įtvirtintų. Gali praversti ir kalba, ir religija, ir nutikusi nelaimė. Taip, ultranacionalistinė Izraelio valdžia ir religiniai lobistai yra gąsdinantys, tačiau ne Lietuvos publicistėms perrinkti Izraelio valdžią. Vienintelė galimybė kažką tikra padaryti, užuot apkerpėjusiais, ties antisemitizmo riba balansuojančiais ar ją peržengusiais stereotipais amsint ant Izraelio, yra palaikyti vietines aktyvistes (pvz. šias). Stereotipai – tas pamatas, ant kurio ir tokios kritikės, ir save pasiskelbusios filosemitės konstruoja sienas, trukdančias gilesniam tarpkultūriniam supratimui.
—
Kas dar nežino, mano tinklaraščio kalbos politika, įskaitant moteriškos giminės vartojimą, aprašyta čia.
Originalus įrašas tinklaraštyje daivarepeckaite.com
