Portale Delfi, patalpintame straipsnyje “Aplinkinių nelaimės padeda jaustis geriau, teigia mokslininkai” teigiama, jog ne tik lietuviai džiaugiasi degančiu kaimyno tvartu. Norėčiau pateikti ir kitokią nuomonę.
Šia tema susimastyti paskatino nedidelė istorija, atsitikusi beveik prieš dešimtmetį. Tuo metu, sutapus aplinkybėms, įvyko gan žymus proveržis keliose mano vykdomo verslo srityse (vertinant mano verslo masteliais). Apie tai su pakilia nuotaika ir optimizmu kalbėjausi su savo jaunesniuoju broliu. Jis savo ruoštu, neslėpdamas teigiamų emocijų, geromis naujienomis pasidalino su savo žmona. Brolienės požiūris buvo kiek kitoks, nors Lietuvoje gan neretas: „O ko tu čia taip džiaugiesi. Juk ne tau gerai sekasi, o tavo broliui“. Išgirdęs apie šią reakciją susimasčiau, kodėl mes džiaugiamės (ar nesidžiaugiame) draugų ir artimųjų sėkme?
Na, nesidžiaugiame dėl labai aiškios priežasties – savo pasiekimus ir gyvenimą dažniausiai vertiname santykyje su artimiausių draugų ar giminaičių pasiekimais. Taip žiūrint, aplinkinių sėkmė verčia žmones jaustis menkesniais.
Tačiau kodėl gi kartais (o kai kas net ir dažnai) džiaugiamės kitų žmonių pasiekimais???
Pirmiausia į galvą atėjo paprastasis, ūkiškas šio reiškinio aspektas. Mes su broliu, esant reikalui, paremiam vienas kitą. Kažkada jis skolinosi iš manęs, kai važiavo pirkti automobilių į Vokietiją, vėliau man teko skolintis iš jo, kai turėjau labai rimtų problemų versle, po to vėl jis skolinosi, kai pirko savo naujam verslui mikroautobusus ir t.t. Žiūrint iš šio taško, galima tik džiaugtis, kad žmogui, kurio pagalbos gali sulaukti sunkioje situacijoje, sekasi gerai. Dar pagalvojau, negi brolienei būtų smagiau, jei mano vaikam tektų jos prašyti duonos kąsnio?
Plačiau vertinant panašias situacijas galima sakyti jog, mūsų sėkmė (ar nesėkmės) galutiniame rezultate mums pasireiškia netgi ne konkrečia materialia išraiška, bet teigiamais arba neigiamais jausmais. Žmogus turintis milijoną gali jaustis labai skirtingai ( netgi jei nevertinam santykio su jį supančiais artimaisiais). Vienaip jaučiasi vidutines pajamas turintis pilietis, laimėjęs pagrindinį loterijos prizą. Kitaip jaučiasi biržos makleris, dėl krizės praradęs 10 milijonų ir likęs tik su vienu. Dar kitaip jaučiasi smulkus verslininkas, savo rankomis ir galva užsidirbęs pirmąjį milijoną ir matantis, jog jo verslai atlaikė krizės išbandymus ir ateityje dar nusimato geros augimo perspektyvos. Ir pačiame versle, iš esmės, daugiau teigiamų emocijų teikia ne uždirbti pinigai, bet tai kad pavyksta „vienu šūviu nušauti du (ar tris) kiškius“. Kai matai, jog problemų sprendimai sėkmingai jungiasi vienas su kitu kaip dėliojamos puzlės kaladėlės. Dėl šių jausmų žmonės daro daug dalykų, kurie neduoda (arba beveik neduoda) jokios materialios naudos. Tai ir tos pačios puzlės dėliojimas, ir žvejyba, į kurią dažniausiai einama ne todėl, jog alkani vaikai laukia žuvies, ir t.t. Taigi drįsčiau teigti, jog netgi versle emocijos ne mažiau svarbios nei pinigai, o juo labiau kitose gyvenimo srityse.
Iš to seka labai svarbi išvada: JEI MES GALIME NUOŠIRDŽIAI DŽIAUGTIS SAVO (netgi nebūtinai) ARTIMŲJŲ SĖKME – MES GAUNAME TAS PAČIAS TEIGIAMAS EMOCIJAS KAIP IR JIE, IŠ ESMĖS NEĮDĖJĘ JOKIŲ PASTANGŲ.
Fantastinis kainos ir gaunamos kokybės (įdėtų pastangų ir gautų teigiamų jausmų) santykis. Sugebėjimas pasidžiaugti kitų žmonių sėkme daro didžiulę teigiamą įtaką kiekvieno savijautai ir gyvenimo kokybei. Manau tai daug svarbesnis gebėjimas nei sielojimasis, dėl kitus žmones ištikusių nelaimių (ypač tais atvejais kai patys nieko negalime pakeisti). Na, pavyzdžiui, kai žiūrim TV reportažus iš stichinių nelaimių, karo ar teroristinių išpuolių vietų.
Vienas iš ryškesnių pavyzdžių, kai žmonės džiaugiasi svetima sėkme Lietuvoje – krepšinis. Iš esmės dauguma Lietuvos rinktinės sėkme, prie TV ekranų, besidžiaugiančių sirgalių, niekuo neprisideda prie pergalių, ir pergalės, materialia prasme, nieko nekeičia jų gyvenime. Bet kiek teigiamų emocijų.
Prie šių minčių teko sugrįžti skaitant prancūzų autorės romaną „Suvalgykite mane“. Tai pasakojimas apie nestandartinio charakterio ir likimo moterį, kuri, palikusi klajojantį cirką, viename iš Paryžiaus rajonų bando atidaryti nuosavą restoraną. Po daugelio įvairių nuotykių ją aplanko sėkmė, ir vakare, lankytojams išsiskirsčius, ji kalbasi su gretimai savo verslą turinčiu gėlininku žydu, kuriam irgi buvo sėkminga diena. „Mazel tov“ sako jai kolega gėlininkas. Į klausimą ką tai reiškia, jis paaiškina, kad tai hebraiškas išsireiškimas, kurį pažodžiui galima išversti kaip „džiaugiuosi tavo sėkme“ arba „džiaugiuosi už tave“. O pa pa!! Pasirodo tam fenomenui, kurį galvojau pats atradęs ir apmastęs, įvardinti, žmonės turi netgi specialią sąvoką!
Ir vis dėlto, kodėl daugelis žmonių negali džiaugtis artimųjų sėkme? Manau remiantis Adleriu, galima pasakyti jog čia susiduriame su lyderystės ir žmonių bendrumo jausmo prieštara. Ne be reikalo Adleris yra pasakęs: „Mums nereikia lyderių, mums tiesiog bloga nuo jų“, toliau jis paaiškina šią mintį tuo, jog kuo stipresnis žmogaus lyderystės instinktas, tuo silpnesnis jo žmonių bendrumo jausmas. Ribiniu atveju žmogus į visus aplinkinius žiūri kaip į potencialius konkurentus. Bepigu krepšinio sirgaliams džiaugtis rinktinės pergalėmis, kai nei vienas iš jų nepretenduoja tapti rinktinės žaidėju. O tiems, kurie turėjo realių galimybių žaisti rinktinėje ar užimti trenerio poziciją, nuoširdžiai pasidžiaugti rinktinės sėkme jau kur kas sudėtingiau. Nors nėra neįmanoma. (Na kaip ir mano brolienei pasidžiaugti švogerio verslo sėkme).
Lyderystės poreikis ir jausmas būdingas ne tik žmonėms, bet ir visiems aukštesniesiems gyvūnams, iš kurių mes esame kilę. Gamtoje taip surėdyta, jog tik tas, kuris sugeba įrodyti savo lyderio savybes, užima aukštesnę padėtį grupėje ir turi geriausias galimybes rinktis sau porą ir susilaukti stipriausių ir sveikiausių palikuonių. Taip užtikrinama galimybė rūšiai išlikti ir tobulėti. Mano žentas tai suformulavo paprasčiau: „jei neturi lyderio savybių, gali likti nepasi..(poravęs)“.
Žmonių bendrumo jausmas (kartais verčiama – socialinis interesas) greičiausiai būdingas tik žmonėms. Ir nežiūrint to, jog biologine prasme rodos nepadeda natūraliajai atrankai, jis vaidina labai svarbų vaidmenį vystantis žmogui, kaip asmenybei. Gal netgi galime pasakyti, jog tai yra žmonių, kaip rūšies, išlikimo instinktas?
Deja labai dažnai žmonės savo bendrumo jausmą realizuoja gan iškreiptu būdu: vietoje to, kad pasidžiaugtų kitų žmonių sėkme, jie visais įmanomais kanalais (TV, internetas, spauda, radijas) stengiasi į save susiurbti viso pasaulio negatyvą (katastrofas, žudynes, prievartavimus, machinacijas ir t.t.). Jie gal būt bando pagrąžinti savo įvaizdį savo akyse. „Štai kokie mes užjaučiantys, bendruomeniški ir kolektyviški“. Tačiau, spėju, jog greičiau ta informacija siurbiama dėl elementaraus noro “pasidžiaugti degančiu kaimyno tvartu”.
Aplinkinių nelaimių pastebėjimas, užuojauta ir reali pagalba jiems yra labai svarbios ir būtinos žmonių bendravimo dalys. Tačiau tik tada kai tai vyksta realiame gyvenime, kai nukentėjęs iš tikro pajunta mūsų tikrą paramą (bent jau paduodame ranką parkritusiam), o ne tik prilipus prie ekrano laukiama “ką dar žurnalistai papasakos apie Jonaičių šeimą”.
Tai kaip čia su tais lyderiais? Reikia mums jų ar ne? Į šį klausimą gali padėti dar vienas psichologijos konstruktas, kurį galvojau atradęs pats, kol sužinojau jog apie tai C.G. Jungas rašė jau prieš šimtą metų. Tai gyvenimo etapai. Daugelis žinduolių (ypač gyvenantys ne grupėmis), savo lyderio savybes demonstruoja tik poravimosi laikotarpiu, kovodami dėl patelių dėmesio ir teritorijos. Lygiai taip pat sunkiai tikėtina, kad jaunuolis nuoširdžiai apsidžiaugtų jei jo geriausias draugas nuviliotų jo merginą. Manau šioje situacijoje bergždžias reikalas tikėtis „žmonių bendrumo jausmo“. Taigi pradiniame gyvenimo etape (etapuose), kai žmogus privalo suvokti ir įtvirtinti save kaip autonomišką asmenybę, išspręsti išsilavinimo ir karjeros klausimus, rasti savo „antrąją pusę“, susikurti namus, kuriuose teks gimdyti ir auginti vaikus, kiekvienam tenka pademonstruoti savo sugebėjimus, veržlumą ir lyderio savybes. O kai „kuoliukai, žymintys teritoriją, jau sukalti“, sveiki žmonės tampa ne tokie veržlūs bei ambicingi ir lyderiški instinktai natūraliai užleidžia vietą žmonių bendrumo jausmui. Tikriausiai apie šį gyvenimo etapą rašė amerikiečių psichologas Rolas Mėjus:
„Juk tiesa, kad – tiek terapijoje, tiek ir gyvenime – mes pasiekiame tam tikrą etapą, kai svarbiausi mūsų poreikiai iš esmės yra patenkinti ir jie mūsų nebevaldo, kad „nėra priežasčių“ ta prasme, jog priežastys nustoja savo svarbos. Viena vertus, konfliktas patenka į aklavietę ir apima nuobodulys, kita vertus, žmogus atsiveria naujoms galimybėms, pagilėja sąmonė, jis gali pasirinkti naujus gyvenimo būdus ir jiems įsipareigoti.“(p.113) RolloMay, Meilė ir valia, Vaga, Vilnius 2010.
Taigi reikėtų manyti, kad Alfredas Adleris, sakydamas jog mums nereikia lyderių, labiau taikė tai vidutinio ir vyresnio amžiaus piliečiams kurie, kaip žinome, kartais ir susiporavę, ir susilaukę palikuonių, ir rodos pakankamai materialiai apsirūpinę, vis negali išaugti iš atkaklaus jaunatviškų, savęs įtvirtinimo gyvenime, kovų, periodo. Manyčiau tai juos žinoma psichologė Karen Horney pavadino „Neurotiška mūsų laikų asmenybe“
Vladas
P.s.
Tiesiog nerealus pastebėjimas apie tai kaip mes (konkrečiai aš) suvokiame tai ką matome ir skaitome.
Jau parašęs šį tekstą, pas vyresnę dukrą pastebėjau minėtą knygą („Suvalgykite mane“ Agnes Desarthe, Vilnius 2007, Tyto Alba) ir nutariau dar syk perskaityti tekste minėtą epizodą. Ir buvau labai nustebintas: pasirodo restorano savininkės Mirjamos draugas, gėlininkas Vanesas, visai ne žydas, ir frazę „Mazel tov“ sako ne jis, o Mirjama sako jam, nors man, pirmą kartą perskaičius romaną, tas epizodas atmintyje išliko būtent taip kaip rašiau tekste. Kyla natūralus klausimas: Kiek iš tų įvykių, kuriuos prisimename ar apie kurios skaitėme arba girdėjome kažką pasakojant, vyko būtent taip, kaip męs tai atsimename?
