Pasitikėjimas – į ateitį nukreipta nuostata, susijusi su teigiamų, atitinkančių viltis kitų asmenų veiksmų laukimu. Svarbus pasitikėjimo bruožas – aktyvus veiksmas, rizikos prisiėmimas. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad pasitikėjimui reikalinga laisvė – privalomumas neturi nieko bendra su pasitikėjimu. Dėl ateities nenuspėjamumo, pasitikėjimo aktą būtų galima palyginti su statymu lažybose, kurio santykį kiekvienas suvokiame subjektyviai ir individualiai. Vis dėlto šį suvokimą veikia ir bendresni faktoriai.
Esama daugelio priežasčių, neleidžiančių tiksliai numatyti kitų individų veiksmų ateityje, tiek epistemologinių (mes tiesiog negalime turėti visos informacijos, susijusios su kito žmogaus sprendimo priėmimu), tiek ontologinių (laisvos valios aspektas – individas visuomet gali pasielgti kitaip nei buvo galima racionaliai tikėtis; įvairios pašalinės įtakos tiek praeityje, tiek dabartyje ar ateityje; aprioriniai asmens įsitikinimai, gandai, neteisinga informacija ir t.t.).
Pasitikėjimą galima skirti į dvi plačias kategorijas, kurios abi yra svarbios aptariamame kontekste. Pirmąją galima pavadinti tarpasmeniniu pasitikėjimu, o jos sandarą labiausiai tiktų įsivaizduoti kaip koncentriškų apskritimų visumą. Čia vidiniame apskritime patalpintinas pasitikėjimas šeimos nariais ir pačiais artimiausiais draugais, tada seka tolimesni, bet vis dar vardu atpažįstami žmonės; tie, kurių nepažįstame, bet laikome tos pačios bendruomenės nariais; tie, kurie atrodo turį su mumis šį tą bendra (ta pati rasė, tikėjimas ir t.t.); tie, kurie dirba pasitikėjimo reikalaujančius ekspertinius darbus (pvz., gydytojai, policijos pareigūnai); tolimiausiame apskritime atsiduria tie, su kuriais esame susiję virtualiais ryšiais: garsenybės, TV veidai, knygų autoriai ir pan. Kitą rūšį galima pavadinti socialiniu pasitikėjimu. Čia aptinkame pasitikėjimą žmonių grupėmis, komandomis; institucijomis ir organizacijomis (bažnyčia, kariuomene, parlamentu, partijomis); procedūromis (teisminėmis, rinkimų); visuomeninėmis sistemomis (politine, ekonomine); abstrakčiomis ekspertinėmis sistemomis (sudėtingomis šiuolaikinėmis sistemomis, kurių veikimo principai daugeliui sunkiai numanomi, pvz. internetu).
Analizuojant dabartinę padėtį, į akis akivaizdžiai krinta keletas aspektų. Tarpasmeninio pasitikėjimo srityje aiškius ryšius galime įžvelgti tik pačiame vidiniame rate, apibrėžiančiame pačių artimiausių individui asmenų aibę, t.y. savą giminę, gentį. Pereinant į tolimesnius ratus, panašumas yra perdėtai sureikšminamas ir akcentuojamas, visų pirma apeliuojant į tam tikras konkrečias panašumo kategorijas: kraujo, pažiūrų ir pan. Neįsiliejančiu į šias panašumo kategorijas ne tik nepasitikima – jis yra suvokiamas kaip savo esme bei pačiu egzistavimo faktu pavojingas, netoleruotinas. Galiausiai kalbant apie profesinį patikimumą, tokios koncepcijos pritaikomumas yra gana abejotinas (su keliomis išimtimis, pvz. ugniagesiais, kurie tradiciškai užima aukštas pozicijas visuomenės apklausose). Kuomet menkas pasitikėjimas susikerta su pasitikėjimo poreikiu (pavyzdžiui, mes nesame tikri, kad chirurgas operaciją mums atliks geriausiai, kaip tik gali, bet turime leistis operuojami), atsiranda poreikis pasitikėjimo pakaitalams arba papildomoms priemonėms, padedančioms sustiprinti bent vienkartinį pasitikėjimą. Paprasčiausias ir dažnai prieinamiausias pasitikėjimo pakaitalas – kyšio davimas, neatsitiktinai labiausiai paplitęs būtent santykiuose su pasitikėjimo reikalaujančių profesijų atstovais (medikais, teisininkais, valstybės tarnautojais). Savaime suprantama, šiuo atveju turimas omenyje kyšio davimas už į gavėjo pareigas įeinančių teisėtų veiksmų atlikimą. Dar viena įdomi tendencija yra virtualaus pasitikėjimo, teoriškai silpniausio, įsiveržimas į svarbiausių reiškinių gretas. Ši gravitacija gana nesunkiai paaiškinama. Esant visiškai išretėjusiems pasitikėjimo tinklams už artimiausios aplinkos ribų, virtualūs ryšiai tampa pagrindiniais santykio su sritimis, esančiomis už šeimos ir artimiausių draugų rato ribų, laidais, o santykis su jais praktikuojamas kasdien. Tokiu būdu šie hiperrealūs konstruktai įsiveržia į sritis, kurios normaliomis sąlygomis turėtų išlikti atskiros. Puikus šio proceso pavyzdys – šou verslo atstovų invazija į politiką.
Socialinis pasitikėjimas taip pat laikytinas gerokai pairusiu. Bene įdomiausia tendencija pastebima analizuojant pasitikėjimą institucijomis. Čia institucija pasitikima tuo labiau, kuo ji mažiau normatyvinė (čia teoriškai išimtimi laikytina Bažnyčia, tačiau jos šiandieninis praktinis normatyvumas abejotinas) ir, priešingai, kuo labiau normatyvinė institucija (Seimas, Vyriausybė, teismai), tuo mažesnis visuomenės pasitikėjimas. Šiuo atveju aiškiai atsiskleidžia jau minėtas konfliktas tarp gentinių, bendruomeninių vertybių ir organiškų, prigimtinių ryšių bei valstybės kaip reguliuojančio normatyvinio darinio ir subjektyvios, savarankiškos identifikacijos reikalaujančių ryšių. Atitinkamai pasitikėjimo nekelia ir sistemos bei procedūros, atliekančios tarpininko vaidmenį tarp individo ar jų grupės ir valstybės. Tad nenuostabu, jog vertinamas ne bendrų taisyklių, normų laikymasis, o „apsukrumas“, gebėjimas apeiti sistemą vardan asmeninės ar grupinės naudos.
Akivaizdžios kelios pasitikėjimo trūkumo pasekmės. Visų pirma, tai išsikerojęs pasyvumas, iniciatyvos stoka aplinką suvokiant kaip itin nepalankią. Dar pavojingesnė yra paternalizacija ir klientelizmas – pasirengimas paklusti stipriam lyderiui, teisingumo ir tvarkos (taigi ir stabilumo) kūrėjui, paaukoti laisvę vardan saugumo. Kartu pasitikėjimas perkeliamas į kitas, „teisingesnes“, visuomenes, jas idealizuojant bei pervertinant jų teikiamas galimybes, ką galima suvokti kaip vieną iš emigraciją skatinančių veiksnių.
Pasitikėjimas yra būtinas veiksnys tam, kad susiformuotų visuomenę palaikančios jungtys, surišančios individus į grupes, o grupes – į stambesnius darinius, ką galima įsivaizduoti kaip piramidinę dalyvavimo ir asociacijos struktūrą, kur piramidiškumas labiau žymi komponentų kiekį. Ten, kur nėra pasitikėjimo, neįmanomas bendradarbiavimas (arba jis yra labai formalizuotas, pagrįstas daugeliu raštiškų susitarimų, saugiklių bei kitų kompensuojančių mechanizmų, mažinančių santykių efektyvumą bei intymumą, atitinkamai ir vertybinį statusą).
Nepasitikėjimo kultūrą galima vadinti socializacijos palaikomu konstruktu. Ją galima apibūdinti kaip visuotinai paplitusį tikėjimą, jog žmonės iš esmės yra nepatikimi ir linkę pakenkti. Dar daugiau – ji susijusi su socialinėmis sankcijomis (panieka, pašaipa) „naivuolių“, kurie linkę pasitikėti kitais žmonėmis, atžvilgiu bei socialinis paskatinimas (pagarba) už sugebėjimą „pergudrauti“ kitus. Būtent dėl pastarosios savybės nepasitikėjimo kultūra yra save reprodukuojantis fenomenas mat sukuria save išpildančią pranašystę – aš arba stengiuosi įsivaizduoti save kito žmogaus vietoje ir matau, kad terpė palanki apgavystei, arba pats imuosi aktyvių veiksmų, t.y. išduodu pasitikėjimą vardan asmeninės naudos ir taip sukuriu apgautajam precedentą, verčiantį nepasitikėti kitais. Taigi galima apibendrinti, kad nepasitikėjimo kultūra asmeniniame lygmenyje formuojasi per negatyvius potyrius esant išduotam pasitikėjimui, neįgyvendintiems pažadams bei už pasitikėjimą neatsilyginus pasitikėjimu. Visuomenės lygmenyje ji formuojasi tokiems potyriams tapus tipiškais, bendrais, nuolat primenamais kitų žmonių. Verta atkreipti dėmesį – aš nebūtinai turiu būti nukentėjęs pats, bet jei požiūris, kad pasitikėti negalima yra tapęs socialine norma, jis aktyviai veikia mano nuomonę ir poziciją.
Reikia pripažinti, kad nepasitikėjimo kultūra į pasitikėjimo kultūrą evoliucionuoja daug lėčiau nei vyksta atvirkštinis procesas. Šiai evoliucijai reikalingos ir tam tikros specifinės sąlygos. Visų pirma, privalo egzistuoti normatyvinis nuoseklumas: normos, nuostatos ir reikalavimai turi būti aiškūs bei lengvai suvokiami ir neprieštarauti vieni kitiems, jų formavimo sistema – skaidri, atvira ir matoma, kontroliuojančios institucijos privalo veikti bešališkai tačiau pernelyg nekristi į akis, dalyvauti procesuose tik kaip paskutinės vilties žaidėjas, nesant kitų būdų problemoms išspręsti. Galiausiai pati socialinė ir politinė sistema turi būti stabili. Čia, akivaizdu, yra didelis rezervas politiniams ir instituciniams procesams, ypač teisėkūrai. Žinoma, kartu pasitikėjimas gali būti kuriamas ir tiesiog pavyzdžiu, dažniau kasnieniniu nei vienkartiniu heroišku.
Išaugęs pasitikėjimo lygmuo duoda mažiausiai keletą teigiamų rezultatų. Pirma, jis naudingas ekonomikai, nes tiek skatina bendradarbiavimą, tiek sumažina papildomus kaštus, kurių reikalauja saugumo priemonių užtikrinimas. Tai skatina kurti ambicingesnius ir pelningesnius projektus. Kartu aukštas pasitikėjimo lygis efektyviai integruoja skirtingus visuomenės segmentus, sumažindamas skirtį tarp „mes“ ir „jie“ kategorijų. Galiausiai pasitikėjimas stiprina socialinę ir politinę tvarką, skatindamas taisyklių laikymąsi.
