Margareta Thatcher XX a. 9 dešimtmetyje yra pasakius „Nėra tokio dalyko kaip visuomenė“. Šiuolaikinis Rytų Europos miestas tą patvirtina.
Prancūzijos revoliucijos metu visuomenės protuose įsitvirtino mintis, kad valstybės piliečiai yra viena bendruomenė, turinti kažkokius bendrus interesus ir kad visi žmonės turi vienodas laisves ir vienodas teises. Ši „visuomenės“ idėja per XIX a. įgavo įvairių formų – tautinio atgimimo laikais Europoje mastyta apie tautos-visuomenės idėją; XIX a. socialiniai kritikai kūrė klasių idėją.
Per XX a. skirtingais socialinio ir politinio vystymosi kelius nuėjusios Vakarų visuomenės vis dėlto pasiekė lūžio tašką – ekonominę ir socialinę gerovę užsitikrinusios visuomenės patyrė eroziją. Išplėstinė šeima, o vėliau net mažoji šeima pradėjo griūti, socialinio teisingumo idėjos tapo supriešintos su žmogaus asmenine laisve. Pradėjo griūti įsitvirtinusios vertybės ir susikūrė kontrkultūra. Gyvenimas mieste sugriovė ir tradicines bendruomeniškumo sampratas taigi į šipulius subiro religinio bendrumo jausmas. Sovietinėje erdvėje įsigalėjo socialinis konservatyvumas , mechaniškas pasaulio supratimas. Įsitvirtinęs partinis elitas bijodamas prarasti savo vyraujančią poziciją neleido kurtis jokioms bendruomenėms. Todėl po 1990 m. visuomenę mes aptikome paranojišką, susikaldžiusią ir abejingą
Šios paskaitos tikslas – tiek idėjų tiek socialinės istorijos metodais bandyti atpažinti šios griūvančios ir skylančios „visuomenės“ ženklus mūsų kasdieninėje aplinkoje. Ar XXI a. pradžioje mes turime gentinę visuomenę? Ar apskritai galime kalbėti apie visuomenę šiame greitos komunikacijos ir paradoksalios socialinės izoliacijos laikotarpiu? Žmonės dabar bendrauja jiems atpažįstamais gyvenimo būdo, priklausymo socialinėms grupėms ženklais. Mūsų, Rytų Europos regione, ryškėja neįtikėtina turtinė nelygybė. Ar šis visuomenės tapimas „gentimis“, turtingų didmiesčių ir kuo toliau tuo labiau skurstančio „vidinio miesto“ vidurinės klasės netaps priežastimi socialiniam sprogimui?
Šioje paskaitoje taip pat bandysime lyginti mūsų, periferinės Europos gyventojų ir skandinaviškojo, anglosaksiškojo modelio bei Pietų Europos bendruomeniškumą po Šaltojo karo pabaigos.
Siekiant ištrinti ribą tarp „visažinio“ pasakotojo ir klausytojų jūsų dalyvavimas diskusijoje ir jūsų išsidažymas savo genties spalvomis yra labai laukiami. Naujausiųjų laikų istorija yra mikroistorija ir asmeninės patirtys ir asmeninės kovos yra daug svarbiau negu tai ką rašo laikraščiai vadovėliai ar ekspertai. Mūsų asmeninės patirtys, supermarketų čekiai, trumpalaikė reklama ir popmuzika bus mūsų šaltiniai.
