Atskleisiu kortas iš karto: man šlykštu matyti automobilius su vėliavėlėmis, šlykštu po krepšininkų pergalių interneto komentaruose, „Facebook‘e“ ir kitur skaityti šūksnius „Valio Lietuvai!“, „Myliu Lietuvą!“ ir apskritai visas egzaltuoto džiaugsmo tiradas. Ne todėl, kad nemėgčiau krepšinio (taip, jis ne futbolas, bet vis vien puikus žaidimas) ir tikrai ne todėl, kad nesirgčiau už Lietuvos rinktinę (apsaugok, Dieve!). Visų pirma, taip yra dėl bendro fono, kuriame tokie tokios „meilės“ apraiškos pasirodo.
Prisipažinkime: nesugebame iškelti valstybės vėliavos per nacionalines šventes. Kažin kaip pamirštame, kažin kaip tingime, kažin kaip galvojame, kad gal kaimynai kreivai pažiūrės, nes pagalvos, kad, va, kažkoks „patriotas“ atsirado. Mylintis šalį, kuri jais nesirūpina, neleidžia pasijausti kolektyvo dalimi ir dar visaip skriaudžia (tokių skundų sąrašas tikriausiai būtų beveik begalinis), geriau jau pasikabinsime kokį violetinį skudurą ir taip išreikšime savo „pilietinę“ poziciją. Tačiau tuo pačiu metu labai lengvai pasiduodame keleto įmonių bandymams pakelti savo pardavimus pasinaudojant sporto varžybomis bei vienos alaus daryklos bandymams pasireklamuoti. Vis dėlto kiek abejoju, ar tai tikrai rodo patriotizmą ir meilę Lietuvai. Žiūrint iš šalies tai labiau panašu į sirgaliaus ir komandos, sporto klubo santykį. Tokiu būdu valstybės vėliavos prikabinimas prie savo automobilio tampa panašus į, tarkime, „Žalgirio“ ar „Lietuvos ryto“ vėliavėlės prikabinimą – tiesiog nuoroda, kokia komanda palaikoma. Su valstybe šį tą bendra turi tik spalvos ir pavadinimas.
Dar veidmainiškiau atrodo džiaugsmas ir meilės demonstravimas šaliai, kuri tu pačiu metu, tik kito straipsnio komentaruose vadinama pvz. „debilų ir lūzerių kraštu“. Žinoma, teoriškai viską galima būtų suversti emocijoms. Sunervina – sakau vienaip, pradžiugina – sakau kitaip. Tiesiog tobulai žmogiška. Bet ar tikrai yra taip? Vienas argumentas iš pirmo žvilgsnio, atrodo, galėtų tai patvirtinti – peržiūrėjus pernykščio Europos čempionato komentarus aiškiai matosi ta pati kasdienybės panieka (ir savinieka) – esą, ko daugiau galima tikėtis iš tokio „debilų ir lūzerių krašto“ komandos. Bet galimas ir kitas požiūris. Tokią situaciją galima interpretuoti ir kaip mūsų santykio su savo valstybe iliustraciją ir netgi kaip tam tikrą modelį. Žinoma, tai nekyla vien iš krepšinio ar sporto apskritai. Tokią prielaidą būtų galima pagrįsti ir platesniu visuomeninio gyvenimo paveikslu. Taigi šį santykį su valstybe galima vadinti „sirgaliaus“ santykiu. Pagrindinis tokio santykio modelis – aš sėdžiu su alaus buteliu rankoje priešais televizorių ir laukiu, kol valstybė, už kurią sergu, mane pradžiugins. Nesame tie „ultros“, kurie stotų į kariuomenę ir eitų muštis su kitų valstybių „ultromis“, nesame netgi aktyvųs fanų klubo nariai, kurie, nors ir nebūtinai formaliai, dalyvautų komandos gyvenime, mėgintų daryti kokią nors įtaką. Esame tiesiog statistiniai vidutiniai fanai, sėdintys fotelyje priešas „teliką“. Ir tik pabandykite mūsų nepradžiuginti. Pusiau juokais galima pasakyti, kad vienintelis mūsų, kaip Lietuvos piliečių, skirtumas nuo, tarkime, klubinės krepšinio komandos sirgalių yra tas, kad kai vieno mūsų šalies klubo savininkas atleidinėja visus iš eilės, fanai protestuoja, o kai mūsų prezidentė atleidinėja visus iš eilės, mes plojame ir prisiekinėjame jai amžiną meilę.
O blogiausia, kad komanda anksčiau ar vėliau pagaliau pralaimės, net jeigu ne – čempionatas bet kuriuo atveju greitai baigsis… ir kas tada? O tada sugrįšime į kasdieninį gyvenimą, kuriame mūsų nevienija nei alus, nei pergalės, nei kiti žaidimai. Į kasdieninį gyvenimą, kur nėra, kas mus pralinksmintų, nes nėra ir neturi būti, kas mus linksmintų, išskyrus mus pačius. Ir nesugebėsime mobilizuotis iki pat kitų metų, kai šventė vyks mūsų pačių kieme ir kuomet pagaliau vėl noromis nenoromis būsime išjudinti. O iki to laiko… mūsų niekas neliečia. Duokit ramybę, leiskit pasėdėt prie „teliko“ ir „kompo“ bei pasipiktinti, kad nieko gero ten nematom, dar kartelį patiems sau įsirodyti, kad aplinkui vieni „debilai ir lūzeriai“. Ak taip, ir nepamirškime trispalvių ant automobilių pakeisti violetiniais skudurais.