Vieni dalykai būna realizuojami skambiai, su ditirambais. Ir dėkui Dievui, nes paprastai tai dalykai, apie kuriuos turbūt verta girtis. Kiti dalykai įsliūkina vogčiomis, pro galines duris, o kartais ir griuvėsius. Turbūt todėl, kad nėra ko girtis. Šįkart – apie vieną iš jų – siūlomą nekilnojamojo turto mokesčio didinimą.

Oficiali versija

Oficiali nekilnojamojo turto mokesčio padidinimo versija skamba taip. Miestuose yra daug pastatų – vaiduoklių, kurių savininkai jų neprižiūri, nes jie „valgyti neprašo“. Todėl reikia padaryti, kad savininkams neapsimokėtų laikyti tokių pastatų. Tam pasitarnauja galimybė savivaldybei nustatyti didesnį turto mokestį (nebe iki 1 proc., kaip dabar, o iki 3 proc.).

Kadangi teisininkai „kabinėjasi“, jog negali būti baudžiama du kartus už tą patį (už pastatų nepriežiūrą numatyta administracinė bauda). Tad įstatymo projekto tekste net nekalbama apie „tikrąjį“ tikslą – apleistus pastatus, o tiesiog minima galimybė savivaldybėms padidinti nekilnojamojo turto mokestį.

Sąmokslo teorija

Nežinau, gal oficiali versija ir teisinga. Bet man kažkodėl vis lenda į galvą (turbūt visai nepagrįstai) tokia sąmokslo teorija.

Pastatai vaiduokliais dažnai tampa ir dėl to, kad jie užstrigo biurokratiniuose labirintuose. Nebūtinai, žinoma, tačiau teisinės ir biurokratinės procedūros ir problemos, kiek pastebėjau, beveik visada kyšo už užstrigusių, bent jau privačių, statybų.

Įsivaizduokime tokį viso miesto (rajono) šeimininką – labai ūkišką ir verslišką Merą. Jis vis niekaip negali išspręsti tų problemų, dėl kurių pastatas yra apleistas ir nejuda iš mirties taško.

Tačiau jis gali inicijuoti didesnį mokestį už tokį pastatą. Gali pasiūlyti ir pirkėją, kuris štai tokį beviltišką pastatą nusipirks iš bėdžiaus biurokratijoje susipainiojusio ir ekonominius sunkumus jau patiriančio savininko.

O kai pastatas bus nupirktas, tai ūkiškasis meras ir biurokratijos pinkles kaip koks Gordijus išpainios, ir mokestį sumažins iki minimumo (nes juk kaip šaunu – griuvėsiai bus verčiami nauju gražiu objektu).

Ir laiminga pabaiga. Merui. Miestiečiams (meras pasistengs, kad taip atrodytų) irgi. Bet ar tikrai?..

Jei rūpėtų problemos sprendimas

Jei rūpi tikrai išspręsti problemas, dėl kurių pastatai tampa vaiduokliais, tai būtina nerti į priežastis, kodėl taip atsitinka.

Šios priežastys, beje, daugeliu atveju labai skiriasi nuo tų, dėl kurių dirvonuoja daugybė Lietuvos laukų (apsileidimas, realaus intereso neturėjimas, atsitiktinis tapimas savininku, lūkesčiai dėl augsiančios kainos).

Taigi, kodėl pastatai suvaiduoklėja? Be abejo, priežasčių yra įvairių – pinigų trūkumas, blogas verslo planas, apsileidimas, sužlugę verslo ryšiai, tarpasmeniniai kivirčai dėl turto ir pan.
Tačiau, ko gero, svarbiausia priežastis – dėl teisinių procesų (byla dėl viešojo intereso, negautas ar atšauktas leidimas, detalusis planas, suderinimas ar pan.) statybos tęsti nebeįmanoma. Nenoriu pasakyti, kad teisinės priežastys, sustabdančios statybas, visada yra nepagrįstos. Tačiau pasakyti, kad statybų sustabdymas kol vyksta ginčai visada pagrįstas – irgi būtų per drąsu.

Beje, ši priežastis svarbi dar ir tuo, kad ekonominiai sunkumai ir verslo plano žlugimas dažnai yra ne tik krizės ar apsiskaičiavimo, bet ir teisinių barjerų rezultatas. Be to, teisiniuose manevruose įstrigusio pastato (priešingai nei tuo atveju, jei būtų tik statybų sustabdymas dėl ekonominių sunkumų) niekas nenori perimti. Juk toks pastatas dažnai yra ne turtas, o problema (užbaigti negalima, rekonstruoti arba negalima, arba per brangu, arba ir viena ir kita, nugriauti brangu ir nėra ekonominės prasmės).

Tad norint, kad iš tiesų miestuose būtų mažiau pastatų – vaiduoklių, reikia ne nekilnojamojo turto mokestį didinti, o naikinti vaiduoklizmo priežastis ar bent jau sukurti tikrus mechanizmus skaidriai išspręsti problemas:

– gal teisines procedūras, susijusias su įvairiais leidimais, labiau supaprastinti,

– gal kitaip reglamentuoti ginčus dėl viešo intereso ir jų pasekmes,

– gal netgi suteikti galias toms pačioms savivaldybėms visus (savininkus, institucijas) susodinti prie vieno stalo,

– gal suteikti galimybę statybas užstrigdinusioms institucijoms priimti lankstesnius sprendimus.

Šiandien Vyriausybėje svarstant išvadą dėl nekilnojamojo turto mokesčio tuo ir pasiūlysiu užsiimti Vyriausybei bei Aplinkos ministerijai, kartu pasiūlydamas ir savo bei visos Teisingumo ministerijos pagalbą.

Bet kokiu atveju mokesčių didinimas – bloga idėja. O bandymas jį įvesti prisidengiant nepatraukliais griuvėsiais – ne pats kultūringiausias būdas šį mokestį prastumti.

Originalus įrašas tinklaraštyje Remigijus Šimašius

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: