Garliavoje, Viešosios bibliotekos parodų salėje, nubarstyti klevo lapai imitavo rudenį: taip pasiruošta tradicinei Kauno rajono kuriančių pedagogų popietei „Skorpioniškas virsmas“.
Kadangi brandus ruduo žarsto po kojom spalvas, tai ir tema buvo pasirinkta atitinkama: „Kasdienybės spalvos“.
Popietė, ilgainiui ištįsusi į pavakarę, prasidėjo sveikinimo žodžiais Aleksandrui Bosui, nes jis tądien (t. y. spalio 20-ąją) buvo susitikimo „smagratis“: pristatyta ir „pakrikštyta“ jo antroji epigramų knygelė „Sofogramos“.
Pedagogų popietėje dalyvavo ir poetė Irna Labokė ( Irena Dūdėnienė): ji paskaitė savo kūrybos ir pasidžiaugė susirinkusiu sambūriu – žmonėmis, išdrįsusiais atsiverti, išsisakyti. Apibendrinti skaitytus kūrinius sunku, kiekvienas individualus, savaip turtingas, atrandantis savitų gyvenimo spalvų. Pati Irna pradėjo rašyti vėlai, kaip ji pati sako – vėliau net už Žemaitę. Bet ar kiekvienam kūrėjui yra nustatytas amžiaus cenzas?
Klausytojus maloniai nustebino J. Lukšos gimnazijos mokytojos Vidos Blažienės poezija, kaip ji pati prisipažįsta, pradėta rašyti „iš reikalo“, norint mokiniams parodyti, kad į paprastą, kasdienišką dalyką galima pažvelgti kitaip – žaismingai, spalvingai. Kitas netikėtumas – Švietimo centro darbuotojos, vyr. specialistės Nijolės Jasinavičienės „reikalų raštai“(kaip ji juokaudama pavadino savo kūrybą), arba esė.
Naujai „prisiviliotas“ šios popietės dalyvis buvo ir J. Lukšos gimnazijos muzikos mokytojas Linas Zizas, įvairinęs žodžio kūrybą dainuojamąja poezija. Kai kurių dainų autorius – pats Linas. Ypač visiems patiko Lino daina-lopšinė „Apie uodą Zizą“(sukurta savo vaikams, kad būtų lengviau užmigdyti), kurios priedainis žaismingai imituoja jų šeimos pavardę: „Zi-zi-zi-zi-zai“…
„Susibėkime, susieikime dažniau, – vienas kitą po renginio ragino kūrybingi pedagogai. – Juk laikas taip greitai barsto rudenius: išeina žmonės, keičiasi adresai, telefonai, vis sunkiau prisikviesti senus bičiulius, o jauniems bendravimą pakeičia „Facebook“. Betgi niekas negali pakeisti akių, žvilgsnio, o didžiausia vertybė išlieka žmogaus ryšys su žmogumi. Ir noras dalytis“.
