Aušrinė Marija Pavilionienė – Lietuvos Respublikos Seimo narė, filologė, profesorė, mokslų daktarė, aktyvi Lietuvos politikos bei visuomenės veikėja. Šį kartą „Miesto pokalbiuose“ aptarsime dabartinę Lietuvos visuomenę feminizmo, tolerancijos ir pažangumo kontekste.
Aušrine, kas Jus motyvuoja tvirtai laikytis savo įsitikinimų, nepaisant to, jog dažnai Lietuvoje savo atžvilgiu sulaukiate itin priešiškų ar netgi agresyvių replikų?
– Man patinka, malonu savo žiniomis ir gyvenimo patirtimi padėti žmonėms, nes žinau, jog esu teisi gindama žmogaus teises ir laisves – gražiausius žmonijos idealus ir tikrovę.
Būdama „Moterų parlamentinės grupės“ pirmininke ir viena atkakliausių feminizmo idėjas reiškiančių atstovių Lietuvos politiniame gyvenime, dažnai kalbate apie lyčių segregacijos gajumą mūsų visuomenėje. Kuriuose visuomenės lygmenyse, jūsų nuomone, labiausiai pasireiškia dvigubi standartai? Kaip juos išgyvendinti?
– Norėčiau jus pataisyti – tokių terminų aš nevartoju. Kalbu apie moteriškosios lyties diskriminaciją ir lytinių mažumų niekinimą ir žeminimą Lietuvoje. Lyčių ir socialinių grupių lygybę galima įgyvendinti vaikų ir visuomenės švietimu, Lietuvoje priimtais Lygių galimybių ir Moterų ir vyrų lygybės įstatymais, jų naujomis pataisomis. Europos Sąjungos direktyvomis, Europos parlamento nutarimais, pozityviu žiniasklaidos požiūriu į lyčių ir socialinių grupių lygybę. Nenuilstama kova su konservatyviomis pažiūromis į lytiškumą, lyčių vaidmenis, tradicinę šeimą. Šios kovos pagrindas – žmogaus teisė gyventi ir kurti asmeninį bei visuomeninį gyvenimą be dogmatiško konservatyvių politikų ir religinių fundamentalistų kišimosi.
Prisidėjote prie „Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje“ įstatymo priėmimo, kuris turėtų užtikrinti pagalbą moterims patyrusioms smurtą. Ko būtų galima imtis, siekiant išvengti tokių situacijų? Kuo turėtų būti paremta smurto šeimoje prevencija?
– Buvau tarp tų, kurios 1997 m. atliko pirmąjį Lietuvoje smurto prieš moteris ir vaikus tyrimą. Parašiau daug straipsnių apie smurtą prieš moteris. Buvau puolama, kad išdrįsau praverti šeimos privataus gyvenimo duris ir parodyti, kad šeimoje gali tarpti visokių rūšių smurtas, kurį vadinau „terorizmu“ šeimoje. Smurto galima išvengti ugdant išmintingą ir drąsų žmogų, moters savivoką ir saviraišką. Tik ta moteris, kuri nėra nuolanki, kuri žino ko siekia gyvenime, mokosi kaip derinti profesinius tikslus su šeimos gyvenimu, gali apginti savo asmenybę, savo vaikus nuo smurtaujančio vyro. Geriausia smurto prevencija – švietimas, mokslas ir studijos. Išsilavinusi asmenybė gerbia kitą asmenybę.
Esate viena iš moterų, kurios nesirinko visuomenės primetamos dilemos tarp karjeros ir šeimos. Kokiais patarimais pasidalintumėte, kaip padrąsintumėte moteris vis dėlto dvejojančias, manančias, jog negalima turėti abiejų?
– Šiuolaikinėje visuomenėje galima derinti viską, tik to reikia norėti ir atkakliai siekti. Nereikėtų moters palikti vienos – vyras, partneris, šeima turėtų moteriai padėti realizuoti save kaip asmenybę. Aš nemanau, kad motinystė yra vienintelis moters pašaukimas. Moteris yra gabi ir talentinga. Šių gebėjimų sklaida visuomenėje puošia motinystę, skatina vaikus sekti motinos pėdomis. Ir, žinoma, moteris turi turėti savo gyvenimo prasmes, pažinti savo charakterį, ugdyti tvirtą valią. Niekada nepasikliauti vien vyru, partneriu, draugu. Visada ieškoti ir rasti išeitį iš gyvenimo sunkumų. Niekada nepalūžti.
Kalbėdama apie profesinę lyčių nelygybę politikos kontekste, dažnai minite Hillary Clinton idėją apie lyčių pusiausvyrą valstybės valdyme, valstybės institucijas, kuriose vyrų ir moterų turėtų būti po lygiai. Ar, jūsų nuomone, šiuo metu Lietuvoje yra pakankamai kompetentingų politikių, galinčių užimti aukščiausius postus? Kokios priežastys nulemia profesinius barjerus moterims tiek politikoje, tiek kitose srityse?
– Lyčių pusiausvyra kol kas yra tik siekiamybė, nes vaikų priežiūra ir ugdymas, šeimos rūpesčiai didžia dalimi tenka moteriai. Būtina sukurti platų vaikų priežiūros ir ikimokyklinio ugdymo tinklą tam, kad abu tėvai galėtų atsidėti darbui visuomenėje ir profesinei saviraiškai. Minėtų dalykų derinimas yra vienas pagrindinių Europos Sąjungos šeimos politikos tikslų. Lietuvoje pakanka išsilavinusių moterų, kurios galėtų užimti aukštus postus, tačiau vyrai nenori užleisti moterims vadovaujamų postų. Vyrų pasitikėjimas savimi ir galios siekio tuštybė iki šiol yra pernelyg akivaizdi. Moterims stinga pasitikėjimo savimi, drąsos visuomeninėje erdvėje kautis su vyrais. Visuomeninė erdvė priklauso abiem lytims, tik vyrai iki šiol nenori ja dalintis su moterimis. Konkurencingumas lyčių nepaiso. Tai – asmenybių ir profesionalų kova. Tai – partinė kova.
Viename iš savo straipsnių rašėte: „Seime dirbti darosi koktu, nes prieš prezidento ir Europos parlamento rinkimus jame prasidėjo kvailumo varžytinės: prieš televizijos kameras savo neišprusimą demonstruoja vis tie patys Seimo artistai“. Vis dėlto, ar šių metų rinkimuose palaikysit moteris kandidates? Kas jūsų favoritės (-ai) ir kodėl?
– Į Seimą patenka visokie žmonės, nes visokio mentaliteto tautiečiai juos renka. O paskui Seimą keikia, nors patys rinko Seimo narius. Žinoma, Europos parlamento rinkimuose palaikysiu socialdemokrates, nes jos yra išsilavinusios ir turi ilgametę politinio darbo patirtį. Favoričių neturiu. Gerbiu visas drąsias ir protingas moteris.
Dalyvaujate įvairiose tarptautinėse konferencijose, priklausote parlamentinėms grupėms, palaikančioms ryšius su užsienio šalimis. Iš kokių šalių ir kokių konkrečių pavyzdžių galėtume pasimokyti, siekdami Lietuvos visuomenės tobulėjimo tolerancijos bei lygybės klausimais?
– Pirmenybę teikiu Skandinavijos valstybėms, ypač Švedijai, Suomijai. Taip pat Nyderlandų karalystei, kuriose lyčių lygybės politika, lyčių švietimas, lygių galimybių įstatymai efektyviai veikia. Stebina katalikiškų valstybių pažanga, pvz., Ispanija, Malta, kurios aplenkė Lietuvą priimdamos žmogaus teises ginančius įstatymus, t.y., lytinių mažumų teises.
Aušrinės Marijos Pavilionienės asm. arcyvo nuotr.
„Visada buvo ir bus vangiai ir bailiai mąstančių piliečių ir politikų, kurie bijo bet kokios visuomenės pertvarkos. Ir visada buvo ir bus pažangi visuomenės mažuma, kuri skatins demokratinę visuomenės pertvarką“, – teigiate viename savo pranešimų, taip pat pripažįstate, jog didelė Lietuvos dalis prilygsta giliai provincijai. Neabejotinai lengviau tolerancijos idėjas skleisti akademinėje bendruomenėje, tačiau kaip siūlytumėt komunikuoti būtent su provincija?
– Sakydama „provincija“ turiu omenyje Lietuvos visuomenės dogmatišką tradicinio gyvenimo gynimą, sąmoningai nematant visuomeninių santykių, šeimos raidos. Hipertrofuotas tautinių tradicijų puoselėjimas žeidžia žmogaus teises, griauna asmenų gyvenimą, verčia emigruoti, žudytis. Vėl akcentuoju švietimą ir pozityvią žiniasklaidos veiklą, vyriausybių aktyvumą ugdant ir puoselėjant žmogaus teises ir laisves. Fanatikai pamiršta, kad šioje žemėje yra laikini, kad visi iš dulkių kilę, dulkėmis virsime. Todėl nereikėtų bukumu ir neišprusimu žudyti žmonių.
Didelės kritikos, dėl nagrinėjamų šeimos koncepcijos, aborto ir kitų klausimų, dažnai sulaukiate iš Bažnyčios atstovų. Kur, jūsų nuomone, deklaruojamos pagrindinės bažnyčios nuostatos kertasi su šios institucijos vykdoma politika?
– Būtų nuostabu, kad Bažnyčia žengtų kartu su gyvenimu ir padėtų žmogui realiame gyvenime, nebūtų pažangos kliuvinys. Bažnyčios reformatorius Martynas Liuteris savo kalbose akcentavo religinio tikėjimo galią, kuri kertasi su protu. Teigė, kad norint tapti tikru krikščioniu reikia „išplėšti akis protui“. Katalikų bažnyčia iki šiol nepripažįsta moters, santuokinių, partnerių teisių planuoti šeimą, kontroliuoti lytiškumą, naudoti vaisingumą, lytines infekcines ligas kontroliuojančius saugos būdus. Pasisako prieš lytinį švietimą, įvairių formų šeimą. Vadinasi, nepripažįsta žmogaus teisių ir laisvių. Priešiška nuomonė apie mane formuojama sąmoningai, siekiant mane nutildyti. Tačiau piliečių apklausos rodo, kad esu teisi. Štai, „Spinter tyrimas“ atskleidė, kad 90,2 proc. Lietuvos gyventojų pasisako už lytinį ugdymą mokyklose. 42, 3 proc. mano, kad lytinis ugdymas turėtų būti vykdomas 5-9 klasėse, t.y., tuomet, kai prabunda lytiškumas ir formuojasi lytinė tapatybė, kai jau galima kalbėti su vaiku apie tai, kad lytinę energiją galima išmokti sąmoningai kontroliuoti, saugoti lytinę sveikatą.
Priešiškų visuomenės vertinimų susilaukė Neringos Dangvydės pasakų knyga, taip pat ir jūsų siūlymas mokyklose įvesti lytinį ugdymą. Ko ir kodėl taip bijo Lietuvos tėvai? Kur siūlytumėt ieškoti informacijos žmonėms, nebijantiems kalbėtis su savo mažaisiais, ar tiesiog norintiems susipažinti su netendencinga informacija seksualumo, lytiškumo, tolerancijos klausimais?
– Žmonių nežinojimas skatina nepamatuotas baimes. Neringos Dangvydės pasakos be smurto ir vulgarumo pasakoja apie realius žmonių santykius, pabrėžia žmonių draugystę, meilę ir supratimą. Švietimo, mokslo istorija parodė, jog žinios plečia žmogaus pasaulėvaizdį, parodo jam įvairius pasirinkimo ir savisaugos kelius, moko būti savarankišku ir už save atsakingu. Tik neišprusę žmonės, aklai tikintys mąstymo klišėmis, stereotipais gali galvoti, kad švietimas kenkia. Egzistuoja įvairiomis kalbomis leidyklų ir internetinėje erdvėje pateikiama medžiaga apie vaiko asmenybės tapatybės raidą, kuri yra neatsiejama nuo lytinės tapatybės suvokimo.
Jeigu galėtumėte sugalvoti vieną dalyką pasikeisiantį Jūsų valia Lietuvos visuomenėje, kas tai būtų?
– Jei būtų mano valia, mokyklose ir universitetuose įdiegčiau žmogaus teisių ir laisvių istorijos kursą, kuris baigtųsi atsiskaitymu. Tuomet Lietuvos visuomenėje įsigalėtų pagarba kiekvienam žmogui ir žmonių įvairovei.
