Patarlė sako: liūto vedama avių armija įveiks avino vadovaujamą liūtų kariuomenę. Šioje patarlėje gal kiek perdėtas vadovo vaidmuo taikant ją šiuolaikinėms organizacijoms, tačiau diegiant naujus veiklos procesus, būtinas stiprus lyderis.
Užduotis atrinkti lyderį ne iš paprastųjų, todėl kalbant apie aukštąjį mokslą, Mokslo ir studijų įstatymas turi numatyti aiškų ir skaidrų valdymo organų formavimą, paremtą aukštųjų mokyklų autonomijos ir jų atsakomybės bei atskaitomybės visuomenei principų derinimu.
Mokslas – tai valstybės potencialo pagrindas. Aukštosios mokyklos rengia žmones, kurie ateityje sukurs didžiausią pridėtinę vertę Lietuvai. Noriu padėkoti 42 savo kolegoms – Seimo nariams, nepasidavusiems atskirų lobistų įtakai ir balsavusiems už pažangų, atvirą aukštųjų mokyklų valdymo modelį. Dažnai politikoje sakoma, kad nesunku pasiklysti gražių idėjų labirintuose. Tokia situacija susiklostė ir rengiant naująjį Mokslo ir studijų įstatymo projektą. Buvo bandoma aukštųjų mokyklų tarybas padaryti priklausomas nuo senato, o tai reikštų žingsnį atgal, kuomet uždaros, taip vadinamos „grynosios“, akademinės bendruomenės nariai vieni sprendė klausimus dėl universitetų strategijos.
Kodėl rašau apie aukštųjų mokyklų valdymo modelio ypatumus? Gali kilti toks klausimas, nes iš pirmo žvilgsnio ši tema neturėtų labai dominti visos mūsų visuomenės. Manau, kad kiekvienas pilietis turi žinoti ne tik mūsų studijų sistemą, bet ir suprasti aukštųjų mokyklų valdymo sąrangą. Aukštosios mokyklos pagrindinė veikla – organizuoti ir vykdyti studijas, teikti aukštojo mokslo kvalifikacijas, vykdyti fundamentinius, taikomuosius mokslinius tyrimus, ir kita. Aukštųjų mokyklų valdymo organai: taryba, senatas (kolegijos – akademinė taryba) ir vadovas – rektorius (kolegijose – direktorius).
Pasiūlytomis minėto įstatymo pataisomis siekiau išgryninti kiekvieno aukštosios mokyklos valdymo organo paskirtį ir perskirstyti kai kurias valdymo organų funkcijas, kad būtų subalansuoti jų įgalinimai. Taryba turėtų veikti kaip strateginių reikalų valdymo organas, užtikrinantis jos atskaitomybę visuomenei, socialinę atsakomybę bei sparčią bei proaktyvią reakciją į aplinkos pokyčius. Taryba formuojama iš 9 arba 11 narių, 4 ar 5 nariai turi nepriklausyti aukštosios mokyklos bendruomenei (išorinių narių) ir iš 4 ar 5 vidinių narių bei vieno nario skiriamo studentų atstovybės. Formuojant tarybą yra labai svarbu, kad akademinė bendruomenė ne skirtų savo atstovus, o jie būtų demokratiškai išrinkti ir priklausytų aukštosios mokyklos personalui. Demokratiški rinkimai suteikia pasitikėjimo mandatą labiausiai patikimiems atstovams. Todėl pasiūliau, kad akademinės bendruomenės nariai senato nustatyta tvarka būtų renkami į tarybą. Viskas, kas uždara, anksčiau ar vėliau išsikreipia, todėl būtina į procesus „įlieti naujo kraujo“. Siekiant dar didesnio nepriklausomumo, pasiūliau atsisakyti nuostatos, kad vieną tarybos narį, suderinęs su senatu, skiria švietimo ir mokslo ministras. Norėčiau pažymėti, kad tarybai tenka strateginis vaidmuo – tvirtinti rektoriaus pateiktą aukštosios mokyklos strateginį veiklos planą, kuriame apibrėžiama jos misija ir vizija. Tuo tarpu senatas, būdamas aukštosios mokyklos akademinių reikalų valdymo organu, svarsto aukštosios mokyklos struktūros pertvarkos planus ir teikia dėl jų nuomonę tarybai. Įtakinga akademinės bendruomenės nuomonė daro ir darys įtaką aukštosios mokyklos struktūros pertvarkos projektams, tačiau įstatyminiu lygmeniu negali būti užprogramuojamas pertvarkoms besipriešinantis procesas.
Rektoriaus atsakomybė universitetui ir visuomenei aiškiai apibrėžta. Jei rektoriaus pateiktos metinės veiklos ataskaitai taryba nepritaria, rektorius gali būti atleidžiamas ne mažiau kaip 2/3 tarybos narių balsų dauguma. Todėl ir siūliau, kad būtent taryba rinktų, skirtų ir atleistų aukštosios mokyklos rektorių. Svarbu paminėti, kad Vyriausybė, teikdama Mokslo ir studijų įstatymo projektą Seimui, siūlė būtent tokią rektoriaus skyrimo tvarką.
Konstitucinis teismas 2014 m. nutarime yra pažymėjęs: „Aukštųjų mokyklų valdymo struktūros modelį pasirenka įstatymų leidėjas, o ne pačios aukštosios mokyklos“. Konstitucijoje įtvirtintas aukštųjų mokyklų autonomijos principas pirmiausia reiškia akademinės bendruomenės savivaldos raišką, paremtą demokratiniais valdymo principais. Šias nuostatas ganėtinai gerai įtvirtina priimtas naujas įstatymas.
Juozas Bernatonis, socialdemokratas, teisingumo ministras
