Sakytum, nusigyvenusios lietuviškos žiniasklaidos smegeninėje išsitrynė paskutinė raukšlė (rievė) – dabar Lietuvoje lengva būti žurnalistu, taip pat komentatoriumi, apžvalgininku, jeigu nebūtų gėda.
Šiandien peržvelgiau žinisklaidą. Svarbiausia naujiena – iš Seimo bufeto lentynų vėl dings buteliai, taip pat skaitytojai informuojami, ką pasakė Anūkas ir ką atsakė valstiečiai. Tačiau kas vis dėlto Lietuvoje įvyko per antrąjį rinkimų turą, iki šiol, besibaigiant jau antrai savaitei pabandė analizuoti tik Indrė Makaraitytė, Laurynas Kasčiūnas, dar Tomas Viluckas.
O juk neįtikėtina, bet akivaizdu: Naisių kaimas įveikė miestą. Spėju, kad S.Skvernelio ir jo komandos, taip pat rinkimų išvakarėse prisijungusių P.Urbšio, B.Matelio, V.Simuliko tikroji misija ir buvo įtaka mieste. Kadangi žaliosios bangos intelektinis placdarmas buvo A.Stulginskio universitetas, taip pat Žemės ūkio rūmai, nieko keista, kad pirmasis krito Kaunas – Dotnuvai šturmuojant šią konservatorių tvirtovę, neprireikė nė S.Skvernelio talkos, todėl jis rinkimams vienmandatėje apygardoje Kauną iškeitė į Vilnių.
Tokį fantastišką buvusios antraeilės regioninės partijos žygį iš provincijos į sostinę pražiopsojo visi, taip pat ir slaptųjų pažymų rašytojai S.Daukanto aikštei – po to Vilniaus elitui beliko tik šaipytis iš savęs, fotografuotis su šiaudinėmis skrybėlėmis, vyžomis, dalgiais ir šakėmis.
Tačiau pasipylę lėkštoki juokeliai nepaaiškina politinės tikrovės tektoninių slinkčių, kurios esmingai pakeitė krašto politikos topografiją. Beje, nepirmąsyk politinio gyvenimo centras iš Vilniaus persikelia į provinciją – ar ne dėl tų pačių priežasčių? Dėl nevykusios valstybės regioninės politikos, nulėmusios dviejų greičių Lietuvą- Vilniaus ir visą likusią, didinančią šių dviejų Lietuvų atskirtį, taip pat nesustabdomą regionų emigraciją ir tuštėjimą?
Ar jau tada (kaip ir nūnai) toli nuo Vilniaus menių susiformavusi nauja veržli, net agresyvi politinė jėga nebuvo apleistų regionų revanšas pasipūtusiai sostinei? Ar ne periferijos, nuskurdintų, iš juodo vargo neišbrendančių žmonių nepasitenkinimas ir protestas prieš išpuikusią, save įsimylėjusią Vilniaus politinę klasę buvo aukščiausiai iškėlęs provincijos verslininką ir politiką V.Uspaskichą?
Tačiau lietuviškoji politinė mintis, užuot rimtai išanalizavusi “Kėdainių fenomeną”, lengvabūdiškai pasitenkino tokiomis etiketėmis, kaip “Kėdainių kniazius” ir panašiomis karikatūromis, savo paviršutiniškumu tragiškai neatitikusių tų Lietuvos politiniam procesui rimčiausių padarinių, kuriuos sukėlė provincijoje užgimusi partija, išsilaikiusi valdžios viršūnėje ilgiau, nei visą dešimtmetį (nuo 2004 m., kada buvo laimėjusi net 39 Seimo mandatus).
Simboliška, kad Seime buvusią įtakingą “Kėdainių partijos” frakciją pakeitė “Naisių (gal Dotnuvos?) partijos” frakcija. Tik užmojai nepalyginamai didesni.
Čia savaime pirštųsi ne vienas palyginimas – nuo abiejų partijų “šeimininkų” iki jų valdymo ir finansavimo iš privataus veslo. Nors šių rinkimų favoritas kategoriškai atsiribojo nuo Darbo partijos dėl jos bylų šleifo, tai nereiškia, jog nebūtų ko iš jos pasimokyti. Gal naujosios lietuviškos politikos žvaigždės laukia šlovingesnis likimas – duokime jai bent šimtą dienų, kaip reikalauja įprastas padorumas. Taip pat duokime šimtą dienų rinkėjams, balsavusiems už valstiečius.
