Užteko prezidentei D.Grybauskaitei treptelėti kojele, kai Seimo narių ryžtas keisti Pilietybės įstatymą, praplečiant dvigubos pilietybės įgijimo teises išeiviams iš Lietuvos, išgaravo kaip kamparas. Kaip atrodo, teisūs buvo tie, kurie dar anksčiau įrodinėjo, kad 114 Seimo narių pasirašytas teikimas dėl tokio įstatymo pakeitimo buvo imitacija, politinis šou be jokio realaus turinio.
Širdžių karalienei rūmuose išsakius savo nuomonę ir papūtus kitokiems konjunktūros vėjams , V.Pranckietis, S.Skvernelis ir R. Karbauskis pradėjo lenktyniauti tarpusavyje, kas greičiau ir raiškiau atsižegnos nuo ankstesnių užmanymų.
Nesunku įsivaizduoti tai, kaip nuo pakelto tono rūmuose iš išgąsčio tūpteli freilinos, o pažų eilėmis nuvilnija pasimetimo šuoras. Tačiau vox populi liūtų, t. y. laimėjusios partijos vadovų ir Seimo frakcijų vedlių operatyvumas persimainant aptariamu atveju į meilius kačiukus skaudžiai nuvilia, daugeliui iš mūsų jau pradedant nutuokti, kad dvigubos pilietybės kolizijų sprendimo paieškos be visa ko kito tapo savotišku testu dėl to, ar politikai dar sugeba atsišaukti į realias žmonių problemas, ar viskas prasideda ir užsibaigia tik politiniu spektakliu, skirtu išplėsti valdančiosios kastos įtaką, įtvirtinti partijų interesus, užsitikrinti reitingus. Sakykite ką norite, bet toks vieningas pakilimas Seime, pasisakant už dvigubos pilietybės galimybių išplėtimą ir lygiai toks pat masinį pavidalą įgijęs atsitraukimas, pradedant išsisukinėti visais įmanomais būdais, rodo visų pirma neįtikėtiną net politikams veidmainystės paūmėjimą ir principingumo likučių praradimą. Nesunku nuspėti, kad labai greitai išaiškėjus parodomajam tokių deklaracijų pobūdžiui šioje situacijoje, atsigriebti bus siekiama imitacinį įkarštį išliejant mažesnės rizikos veiklos aplinkoje, tarkime, su dar didesniu užsidegimu kovojant už blaivybę, jeigu norite, visai visuomenei primetant kai kurių veikėjų, užaugusių tirono tėvo globoje, infantiliškus kompleksus.
Visi mes mokame pameluoti, apsimesti geresniais, taigi nereikėtų perskubėti vienas kitą pasmerkiant, atidalinant epitetus. Tačiau net ir neskubant kurti apibendrinimus, sunku ištylėti susidūrus su tokiu iššaukiančiu veidmainystės faktu, kai politikai mums pasakoja apie savo puoselėtus planus susitarti su Konstituciniu teismu dėl labiau subalansuoto dvigubos pilietybės galimybių išaiškinimo, tarsi nieko nebūtų girdėję, kad dabartinės sudėties KT pirmininkas Dainius Žalimas yra labiausiai griežtas šiuo klausimu dogmatinio požiūrio šalininkas, dar anksčiau, prieš tapdamas KT pirmininku, kategoriškai neigęs bet kokią galimybę praplėsti dvigubos pilietybės teises ir, regis, tokiu nepajudinamu neigimu kaip lakiu žirgu užjojęs į aukštą vyriausiojo Konstitucijos prievaizdo postą, galimas daiktas, čia šitaip suprantant KT tradicijų tęstinumą. Ne, tikrai nesulauksite, nesu toks pagiežingas, kad dabar pulčiau įrodinėti, jog neva šios kadencijos KT jau įėjo į istorija kaip institucija pati pasikėlusi sau atlyginimus dar nepasibaigus sunkmečiui, net nepateiksiu melagingo savo intencija klausimo – ar toks atlyginimų pasididinimas atitinka Konstitucijos raidę ir dvasią? Daug svarbiau būtų įsisąmoninti faktą, kad šįkart KT munduro garbė ir neklystamumo įvaizdis bei tautos interesai, kaip atrodo, bent iš dalies prasilenkia, taigi nereikėtų taip greitai kapituliuoti prieš nesubalsuotą dar iki galo KT išaiškinimą. Jeigu iš tiesų politikams rūpėtų mūsų tautiečių, reziduojančių kitose šalyse, interesai, o ne proga papozuoti, būtų siekiama visos šalies mastu įsiūbuoti diskusiją, tikintis, kad ir teisėjų korpuse galop užgims kita atskiroji nuomonė, labiau atitinkanti Konstitucijos raidę ir dvasią bei sveiko proto pozicijas. Lašas po lašo ir akmenį pratašo.
Tikra veidmainystės fiesta, perauganti į nešvankumo puotą, yra politikų papostringavimai, kad nieko kito dabar jau nelieka kaip vėl grįžti prie referendumo idėjos, visiems gerai suprantant, kad toks referendumas dėl Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo galutinai, ant amžių amžinųjų palaidotų dvigubos pilietybė išplėtimo galimybę išeiviams iš Lietuvos, išvykusiems iš šalies po Kovo 11-osios, nežiūrint to, kur jie reziduotų.
Mūsų valdžios nejautrumas ir bukaprotystė šioje situacijoje šiandien prasikiša taip akivaizdžiai, kad, regis, dabar lietuvių išeivių organizacijoms, taip pat ir Pasaulio lietuvių bendruomenei geriausia išeitis būtų suspenduoti iki geresnių laikų bendradarbiavimą su oficialiosios valdžios atstovais, skelbti savotišką moratoriumą tokiam bendradarbiavimui su Lietuvos valdžios institucijomis. Tik šitokiu apsiribojimu, kaip atrodo, būtų galima išvengti baisios negandos, kurią gali užtraukti referendumo suorganizavimas, drauge tikintis sulaukti palankesnių aplinkybių visų lietuvių susikalbėjimui.
Kalbant šiuo klausimu neįmanoma nepaminėti D.Grybauskaitės raginimų nepažeisti KT doktrinos. Apskritai Lietuvos prezidentė yra išmintinga ir ryžtinga moteris, savo drąsa pralenkianti net labiausiai krūtinę išpūtusių vyrų govėdą, tačiau ją, regis, kankina kelios užsilikusiomis nuo senų laikų, iracionalaus pobūdžio moteriškos baimės. O turiu galvoje štai ką: kaip atrodo, KT sprendimas V.Pakso byloje, konstatuojant faktą, kad buvęs prezidentas pažeidė Konstituciją ir Pilietybės įstatymą, suteikdamas Lietuvos pilietybę savo favoritui Borisovui, prezidentei D.Grybauskaitei paliko gilų įspūdį, įsigėrė į pasąmonės gelmes. Būtų galima įrodinėti, kad sviedinys dukart nekrenta į tą pačią vietą, tačiau, žiūrėkite, vėl suintensyvėjus diskusijoms dėl dvigubos pilietybės galimybių praplėtimo, vienas KT eksteisėjas subtiliai užsimena, kad ir D.Grybauskaitės pasirašytas aktas dėl pilietybės suteikimo dailiojo čiuožimo virtuozei iš JAV nebuvo pats geriausias sprendimas. Taip daromas spaudimas ar mėgaujamasi KT teisėjo posto suteikiama valdžia? Tačiau iš tiesų šiandien diskusija dėl dvigubos pilietybės instituto praplėtimo vyksta visai kitoje plotmėje, o nurodyti gerai žinomi faktai, kai pilietybė buvo suteikiama prezidento dekretu, labiau pasitarnauja mūsų, o ne KT neklystamumo dogmos šalininkų naudai.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnis skelbia: Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Naudodamas bet kokia proga įkišti savo trigrašį, ne kartą esu bandęs įrodinėti, kad Konstitucijos 12 straipsnio formuluotė „išskyrus įstatymo numatytus atvejus“ numato tipizacijos užduotis, o ne vienokius ar kitokius problemos sprendimo kiekybinius parametrus. Kitaip tariant, čia kalbama apie tipinius atvejus, visai nekeliant klausimo dėl paties atvejo skaitlingumo, kalbama apie žmonių kategorijas, kurioms teikiama preferencija. Dabar, šiame pasisakyme, pratęsiant mintį, dar trūks plyš būtina pastebėti, kad Konstitucijos formuluotėje ne tik neapibrėžiamas atvejo skaitlingumas, jo kiekybiniai parametrai, tačiau nieko nekalbama ir apie tokių tipizacijos atvejų skaičių – kiek jų galėtų ar negalėtų būti. Dar daugiau, – čia supriešinamas ne skaitlingumas su neskaitlingumu, o įstatymo numatyti tipiniai atvejai nepageidaujamam subjektyvumui ir piktnaudžiavimui, kuris gali atsirasti jau teikiant pilietybę atskiram individui išimties tvarka aukščiausių šalies pareigūnų priimamais dekretais. Kitaip tariant, čia priešpastatoma viena kitai tipizacijos ir individualizacijos schemos.
Konstitucijos straipsnis skelbia, kad visi dvigubos pilietybės atvejai turi būti numatomi įstatyme. Taigi dėl ko čia laužomos ietys?
Taip pat skaitykite: Kiek skeletų telpa Ramūno Karbauskio spintose?
